Nedarbo lygis Darbo biržos ir Statistikos departamento akimis – skirtingas. Panašiu laikotarpiu Statistikos departamentas stebėjo didėjantį vyrų nedarbą, kai tuo metu Darbo biržos statistikoje tai taip ryškiai neatsispindėjo.
Darbo biržos Komunikacijos skyriaus vyr. specialistė, atstovė spaudai Milda Jankauskienė teigia, kad darbo rinkai būdingas sezoniškumas, kuris paaiškina vyrų nedarbo rodiklių kaitą.
„Darbo rinkai būdingas sezoniškumas, ypač tai matyti vyrų nedarbo rodikliuose – metų pabaigoje ir pradžioje bedarbių vyrų kasmet padaugėja. Birželio, liepos mėn. bedarbių vyrų ir moterų procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų suvienodėja, o spalio mėn. atotrūkis pradeda didėti.
Tai daugiausia susiję su didesniu arba mažesniu darbuotojų poreikiu ekonominėse veiklose, kur reikalingi nekvalifikuoti ir fiziškai sunkesnius darbus dirbantys darbuotojai bei profesijų, kurias tradiciškai daugiau renkasi vyrai, atstovai“, – kalba Darbo biržos specialistė.
Ne visi tiki darbo paieška per Darbo biržą
Tačiau banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Ž.Mauricas sako, kad statistikos skirtumai slypi ne tiek sezoniškume, kiek statistinių duomenų kaupimo metoduose bei žmonių nenoru kreiptis į Darbo biržą.
„Darbo biržos ir Statistikos departamento statistinių duomenų kaupimo metodai skiriasi, todėl skiriasi ir skaičiai. Į Darbo biržos statistiką patenka tik tie asmenys, kurie neturi darbo ir registruojasi joje, tuo metu Statistikos departamentas aprėpia daugiau, nes yra žmonių, kurie ieško darbo, tačiau nesiregistruoja Darbo biržoje.
Statistikos departamentas, be to, kad išplečia bedarbio sąvoką, renka statistinius duomenis apie asmenis, kurie dirba, bet norėtų dirbti daugiau (dirba tik dalį dienos, nepilnu etatu), tuos, kurie nori dirbti, bet darbo neieško, nes jo gauti nesitiki“, – kalba Ž.Mauricas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas bei statybos bendrovės „Eika“ generalinis direktorius Robertas Dargis teigia, kad valstybinis pagalbos darbo netekusiems žmonėms instrumentas yra reikalingas, tačiau prisipažįsta, kad paties įmonei darbuotojų per Darbo biržą susirasti netenka.
„Padėti netekusiems darbo valstybės instrumentas yra reikalingas. Klausimas, kiek jis efektyvus.
„Eika“ nesamdo per darbo biržą, tačiau statybinės kompanijos, ieškodamos darbuotojų, neretai naudojasi Darbo birža“, – sako jis.
Ž.Mauricas pažymi, kad aukštesnį išsilavinimą turintys, aukštesnes pajamas gavę žmonės nesikreipia į Darbo biržą, nes nedarbo išmokos yra labai mažos, o procesas užtrunka, todėl ieško darbo savo jėgomis.
„Ir tokių žmonių procentas auga. Apklausų duomenimis, praradę darbą asmenys pirmiausia ieško darbo per pažįstamus, įdarbinimo agentūras, o Darbo birža tampa šiek tiek senamadiška biurokratine įstaiga“, – teigia ekonomistas.
Darbo biržai reikalinga reforma
Tai, kad į Darbo biržą vis mažiau vilčių deda darbo ieškantys žmonės, pasak Ž.Maurico, yra viena priežasčių, kodėl jis ją vadina „Nedarbo birža“.
„Dėl to, kad Darbo birža tampa senamadiška biurokratine įstaiga, aš ją pavadinau Nedarbo birža, ir jai yra iššūkis reformuoti save, modernizuotis. Tam reikia padidinti nedarbo išmokas, taip pat darbo paieškos mechanizmą atiduoti privačiam sektoriui: valstybinis sektorius neturi daryti to, ką daro privatus, arba daryti tą geriau.
Būtų kur kas efektyviau, o ir valstybė sutaupytų pinigų, jei Darbo birža aktyviau veiktų su verslo įmonėmis.
Darbo birža turėtų būti koordinacinis židinys, o ne visas funkcijas bandyti aprėpti pati. Tačiau ji pati tai daro todėl, kad gauna labai daug ES lėšų ir netgi drįsčiau sakyti, yra suinteresuota, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau bedarbių“, – kalba Ž.Mauricas.
LPK prezidentas R.Dargis taip pat sako, kad, nors toks pagalbos darbo netekusiems žmonėms instrumentas, kaip Darbo birža, yra reikalingas, jis nėra pakankamai efektyvus.
„Ilgą laiką Darbo biržos, savivalda ir verslas veikdavo kas sau. Kitaip tariant, trys efektyviam žmonių perkvalifikavimui, pritaikymui darbo rinkoje būtinos sąlygos turėjo mažai sąveikos. Būtų kur kas efektyviau, o ir valstybė sutaupytų pinigų, jei Darbo birža aktyviau veiktų su verslo įmonėmis. Nes dabar egzistuoja nedarbas, tačiau yra ir labai daug neužpildytų darbo vietų.
Problema – kvalifikacijos trūkumas, šiuolaikinės darbo vietos t. y. užsienio kalbos, informacinių technologijų nežinojimas, įgūdžių nebuvimas. Įmonės turbūt būtų pasirengusios pačios investuoti, efektyviai panaudoti valstybės pinigus, kad žmogų greičiau pritaikytų rinkoje. Tam reikia gerai veikiančios sistemos“, – teigia R.Dargis.
Tačiau, pasak R.Dargio, nauja Darbo biržos vadovė, su kuria LPK teko bendrauti, ganėtinai moderniai mato, kaip turėtų veikti Darbo birža.
„Aš įsitikinęs, kad, jei ji susidėlios programą ir ji bus betarpiška, veikianti su verslu, pokyčių rezultatai turėtų ateiti. Darbo biržoms reikia plataus žinojimo, kas vyksta jų regiono verslo įmonėse, valstybinėse įmonėse. Tai leistų ne tik aktyviai ir greitai reaguoti į netekimus, bet ir prognozuoti ateitį“, – tikina pašnekovas.
Ar nedarbas gali grįžti į prieškrizinį lygį?
Ekonomistas Ž.Mauricas sako, kad, nors praėjus beveik dešimčiai metų nuo krizės, nedarbo lygis vis dar yra dvigubai didesnis, nei prieš krizę, to meto rodiklius pasiekti įmanoma.
„Norint pasiekti prieškrizinį 4–5 proc. nedarbo lygį, reikia efektyvinti darbo rinką. Pradedant nuo to, kad darbdaviai imtų skelbti siūlomą darbo užmokestį, kaip tai daroma Vakaruose. Dabar gi ieškoma pigiausio darbuotojo, o ne geriausio už tam tikrą kainą.
Šiuo metu skelbiami vidutiniai atlyginimai, tačiau informacijos dirbančiajam apie atlyginimus ir darbo sąlygas – per mažai. Būna ir taip, kad toje pačioje įmonėje tą patį darbą dirbančių žmonių atlyginimai skiriasi kelis kartus. Informacijos prieinamumas yra būtina bet kokios rinkos sąlyga“, – aiškina Ž.Mauricas.
Taip pat, pasak ekonomisto, svarbus darbuotojų mobilumas: Lietuvoje yra nemažai regionų, kuriuose nedarbo lygis yra gerokai aukštesnis, nei kituose.
„Dar viena svarbi sąlyga – mokymasis visą gyvenimą. Žmogus, netekęs darbo, negali tikėtis, kad dirbs tą patį darbą visą laiką. Jis turi turėti galimybę ne per savaitę, o per gerokai ilgesnį laiką pakeisti kvalifikaciją, ir per visą tą laiką turi veikti normalus nedarbo draudimas. Kai turėsime tokią sistemą, turėsime mažą nedarbą. Panaši sistema yra Šveicarijoje, Danijoje, Norvegijoje“, – teigia Ž.Mauricas.
Kad nedarbo lygis mažėtų, reikėtų Darbo biržos veikloje integruoti profesinio mokymo centrus.
Savo ruožtu R.Dargis pabrėžia, kad, siekiant mažinti nedarbo lygį šalyje, labai svarbus yra Darbo biržos vaidmuo.
„Kad nedarbo lygis mažėtų, reikėtų Darbo biržos veikloje integruoti profesinio mokymo centrus. Kitaip tariant, itin svarbu pasiekti efektyvesnio perkvalifikavimo sistemos“, – sako jis.
