„Į Ukrainą išvažiavau ištekėjusi 1988 metais. Ten gimė sūnus Robertas, mes ten gyvenome, viskas buvo gerai. Bet aš visą gyvenimą norėjau grįžti namo, į tėvynę, – 15min pasakojo puikiai lietuviškai kalbanti Olena Mirzojan. – Čia mano giminės, mano klasiokai, mano draugai.“
Kadangi į Ukrainą išvažiavo dar iki Sovietų Sąjungos griūties, Lietuvos pilietybės ji neturi. Todėl, nepaisant to, kad Lietuvą laiko namais, įsikurti lengvai čia negali.
Olenos šeima į Lietuvą atsikraustė prieš pusmetį, ir jau maždaug du mėnesius pluša nuosavoje kavinėje, tačiau dabar Migracijos departamentas visą šeimą, išskyrus pačią Oleną, grūda atgal į Kijevą, motyvuodamas, kad jie pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją.
Bet ir Migracijos departamento pateikiama informacija verčia abejoti. Pavyzdžiui, patikrinimą jie kažkodėl atliko ne ukrainiečių kavinėje „Crumbs“, o „Chačapuri“, kurios darbuotojai apie ukrainiečius nieko atsakyti negalėjo.
Visada svajojo apie Lietuvą
„Su mažu sūnumi vis atvažiuodavome į Lietuvą. Prie jūros, į Palangą. Ta mintis grįžti gyventi į Lietuvą manęs niekada neapleido“, – taip pokalbį su 15min pradėjo Olena, sėdėdama mažoje savo kavinėje sostinės Pylimo gatvėje. Ten šeima jau beveik du mėnesius gamina lankytojams kavą ir parduoda įvairius savo kepinius.
Su mažu sūnumi vis atvažiuodavome į Lietuvą. Prie jūros, į Palangą. Ta mintis grįžti gyventi į Lietuvą manęs niekada neapleido, – pasakojo Kaune gimusi Olena.
Ši šalis, kaip sako, yra maža, miela, europietiška, todėl ir nusprendė su visada šeima atvažiuoti gyventi į Lietuvą. Visa šeima – tai ji, jos vyras Eduardas Mirzojanas, sūnus Robertas Mirzojanas ir jo sutuoktinė Viktorija Šachanova.
„Atvažiavome ne kaip pabėgėliai, mes nieko neprašome. Mes atvažiavome su pinigais – pardavėme visą verslą Ukrainoje ir atvažiavome verslo kurti čia, samdyti žmonių čia, tiesiog gyventi ir dirbti“, – pabrėžė Olena.
Atvažiavę čia, jie pasamdė advokatę, kuri konsultavo, kokių dokumentų reikia, norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje. Eduardas su Robertu leidimo gyventi kreipėsi kaip aukštos kvalifikacijos specialistai, Olena – kaip Eduardo žmona, o Viktorija – kaip Roberto, Olenos sūnaus, žmona.
Migracijos departamentui jie pateikė visą pluoštą dokumentų. Juos specialistai priėmė ir išdavė nacionalines vizas, kol šeima lauks sprendimo dėl leidimo gyventi. Viza nesuteikė teisės dirbti samdomo darbo. Dirbti galėjo tik Olena kaip įkurtos įmonės direktorė. Laukdami lemiamo sprendimo ukrainiečiai pradėjo organizuoti savo verslą.
Nusprendė įkurti kavinę
Olenos vyras Eduardas pasakojo, kad Vilniuje šeima išsinuomojo tris patalpas – Sodų g. 9, kur įkūrė konditerijos cechą, Pylimo g. 21, kur dabar veikia jų kavinė „Crumbs“, ir taip pat patalpas autoservisui. Pastarųjų patalpų atsisakė, nes krūvis šeimai buvo per didelis.
Migracijos departamento sprendimas ukrainiečius pasiekė lapkričio mėnesį.
„Tokio cinizmo nesu matęs. Perskaičiau jų dokumentuose, kad mes nieko Lietuvoje nenuomojame, kad čia atvažiavome vos ne kaip nusikaltėliai, kurie tik ir taikosi, kaip apgauti valdžią. Man plaukai piestu stojo“, – su apmaudu kalbėjo Eduardas. Jo nuotraukose nėra – fotografuotis nenorėjo.
Sprendime, kurį vėliau šeima apskundė teismui, kelis kartus pakartota, kad pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys. Departamento specialistams taip ir nepavyko nustatyti, kad minėtose patalpose dirba būtent ši ukrainiečių šeimyna. Dokumentuose neva neteisingai nurodytas patalpų Sodų g. savininkas, pareigūnai nerado ten veikiančios ukrainiečių konditerijos, bet apsilankė šalia esančioje „Chačapuri“, kur apie ukrainiečius niekas nieko nežinojo. Migracijos departamentas taip pat nerado Pylimo gatvėje esančios kavinės, kuri, beje, turi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pažymėjimą, interneto svetainės.
TAIP PAT SKAITYKITE: 2018 metai: Lietuva ir viliojo, ir vijo lauk užsieniečius
„Kaip jie ir galėjo mus rasti, jeigu mes dar neveikėme – laukėme leidimo, kad iškart pradėtume dirbti, vos jį gavę. O jie net ir nepasibeldė į mūsų duris – nuėjo pas mūsų kaimynus „Chačapuri“, kuriuos nuo mūsų skiria siena“, – kalbėjo Eduardas.
Argumentus dėl leidimo gyventi neišdavimo ir vizos atšaukimo Migracijos departamentas dėsto per 7 puslapius.
Ukrainiečių šeima yra pasiryžusi taisyti savo dokumentų trūkumus, tačiau tvirtina, kad su jais bendrauti departamente niekas nenori ir paprasčiausiai siunčia atgal į Ukrainą.
„Gavome laišką, kad mūsų klausimas uždarytas. Sako – važiuokite iš čia. Iš kiekvieno kampo šaukia – mes su ukrainiečiais, mes juos palaikome. Mano sūnus pabėgo iš okupuotos teritorijos (Luhansko), bet dabar mus veja atgal“, – pasakojo Eduardas.
Nepadėjo ir teismas
Sausio pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas palaimino Migracijos departamento sprendimą dėl vizų panaikinimo ir leidimo gyventi neišdavimo Olenai ir Eduardui Mirzojanams. Šeimos toks sprendimas, žinoma, netenkino, ir dabar jie teikia skundą Apeliaciniam teismui. Tuo metu dėl Roberto ir Viktorijos Administracinis teismas sprendimą priims tik kovo mėnesį. Jie taip pat ginčija Migracijos departamento atsisakymą jiems išduoti leidimą gyventi ir vizų atšaukimą.
„Šis tas pasikeitė – teismas jau pripažino, kad mes naudojame patalpas, tačiau, kadangi pusę metų veiklos nevykdome, neturime teisės gauti vizos. O aš klausiau teisėjo – kaip aš galiu dirbti, jeigu jūs man neduodate net leidimo čia gyventi. Pagal vizą, kokią turėjau, aš net negalėjau dirbti“, – kalbėjo Lietuvos imigracijos taisyklėse susipainiojęs Eduardas.
Sausio 23 dieną šeimą išsikvietė Migracijos departamentas. „Direktorės vardu mus pasitiko jaunas neprisistatęs vyras ir liepė sėstis į jo automobilį bei važiuoti kartu apžiūrėti patalpų. Su mumis elgėsi kaip su nusikaltėliais. Jie stebėjo, kaip rakinome duris, renkame signalizacijos kodą, pradėjo fotografuoti mūsų tortus. Nesupratau, kas vyksta. Iš pradžių buvome konditerijoje, vėliau atvykome į kavinę. Vyras pradėjo klausinėti, kur yra mūsų pasamdyta darbuotoja, bet aš parodžiau, kad kavinė dar net neatsidariusi, jis palaukti pusvalandį, iki kol pardavėja ateis į darbą, nesutiko“, – pasakojo Eduardas.
Po savaitės jį su žmona vėl išsikvietė į departamentą ir paaiškino, kad greičiausiai duos vizą išimties tvarka Olenai kaip įmonės direktorei, o tiek vyrui, tiek sūnui su žmona pasiūlė grįžti į Kijevą ir po trijų mėnesių paduoti prašymą nacionalinei vizai (D) gauti.
„Bet aš juk negalėsiu viena su šiuo verslu suktis“, – apgailestavo Olena.
„Nežinau, ką jums ir atsakyti“
Migracijos departamento vadovė Evelina Gudzinskaitė griežta – tikina nematanti reikalo kitiems Olenos šeimos nariams dirbti ir gyventi Lietuvoje.
„Ši šeima norėjo leidimų gyventi pagal įmonę, kurią vadina šeimos verslu, ir kuris turėjo būti plėtojamas 3 kryptimis. Nustatėme, kad tuo metu, kai jie kreipėsi dėl leidimų gyventi, įmonė veiklos nevykdė nė viena iš nurodytų 3 krypčių, taigi užsieniečiai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Vienas iš reikalavimų gauti leidimą gyventi verslo pagrindu – įmonė turi būti veikianti mažiausiai 6 mėnesius iki užsieniečių kreipimosi dėl leidimo gyventi. Kai užsieniečiai kreipėsi dėl leidimo gyventi, įmonė neveikė, t.y. netenkino pastarojo reikalavimo“, – 15min aiškino E.Gudzinskaitė.
Dėl to Migracijos departamentas atsisakė išduoti leidimus gyventi.
„Vėliau – jau po neigiamo departamento sprendimo – užsieniečiai atidarė cechą ir pradėjo vykdyti veiklą viena iš nurodytų krypčių. Todėl Migracijos departamentas sutiko išduoti nacionalinę vizą vienai iš užsieniečių, kuri susijusi su šia kryptimi. Kiti gi užsieniečiai deklaravo norintys vykdyti veiklą kitomis 2 kryptimis, tačiau jie iki šiol nieko tomis kryptimis nepadarė, todėl pagrindo leisti ir jiems likti Lietuvoje nėra“, – tęsė departamento vadovė.
O kaip tuomet padėti ukrainiečių šeimai, kuri vis tik norėtų likti Lietuvoje?
„Net nežinau, ką jums atsakyti į tokį klausimą“, – raštu atsakė E.Gudzinskaitė ir atsiuntė nuorodą į teisėtų atvykimo į Lietuvą būdų sąrašą Migracijos departamento puslapyje.
Dar po kelių laiškų ji pateikė tokį pasiūlymą: „Jis (Eduardas), berods, minėjo, kad yra kvalifikuotas statybininkas, tai galėtų susirasti Lietuvoje darbdavį ir prašyti vizos kaip darbuotojas statybininkas.“
Panašu, kad šeimos verslas, vystomas dar trumpiau nei pusmetį, neleis šeimai likti Lietuvoje. Jeigu ir Apeliacinį teismą pralaimės, jiems, išskyrus Oleną, teks arba ieškoti darbdavio, arba grįžti į Ukrainą ir bandyti gauti nacionalinę vizą (D).
Vidaus reikalų ministerija, anksčiau kritikavusi Migracijos departamentą, nebesikiša. Štai kokį atsakymą gavo 15min: „Ministerijos žiniomis, Migracijos departamentas bendradarbiauja su užklausoje minima šeima. Pažymėtina, kad siekiama įgyvendinti Migracijos funkcijų pertvarka padės užtikrinti greitesnį, efektyvesnį ir sklandesnį paslaugų teikimą“.
Pertvarką dar turi palaiminti Seimas, kuris tą padarys greičiausiai pavasario sesijoje, todėl kaži, ar galima tikėtis greitų permainų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Migracijos departamento vadovė laimėjo mūšį prieš ministrą
Žūtbūt nori likti Lietuvoje
Viskas parduota ten – butas, verslas, – sako Olena. – Čia yra mano tėvynė, čia gyvena mano sesuo. Niekur nenoriu važiuoti, aš atvažiavau namo. Čia mano tėvynė, čia mano žemė. Man labai sunku ir nemalonu.
„Autoservisą jau uždarėme. Nebeturime tiek finansinių galimybių. Be to, nežinome sako likimo Lietuvoje“, – 15min pasakojo Viktorija.
Olena tvirtai pasiryžusi likti Lietuvoje, nes, kaip sako, neturi kur grįžti. „Viskas parduota ten – butas, verslas, – sako ji. – Čia yra mano tėvynė, čia gyvena mano sesuo. Niekur nenoriu važiuoti, aš atvažiavau namo. Čia mano tėvynė, čia mano žemė. Man labai sunku ir nemalonu.“
O sūnus Robertas priduria: „Mes viską norime daryti skaidriai, užsiimti verslu.“ Jis pasakoja, kad taip paprastai į Ukrainą taip pat grįžti negali. Kai gyveno Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje - Luhanske, buvo raginamas ginklu kovoti su ukrainiečiais, kai persikraustė arčiau mamos į Kijevą – jį siuntė Ukraina kariauti atgal į Luhanską. Ir ten, ir ten gyvena jo artimieji, todėl galimybės grįžti į Ukrainą jis net nesvarsto.
„Niekas neįsigilino į mūsų situaciją, nepažiūrėjo į ją žmogiškai, neišsiaiškino visko iki galo“, – savo pasakojimą apibendrino Eduardas.
