Prieš metus kiaulienai iš ES dėl afrikinio kiaulių maro Rusija tarė griežtą „ne“. Vėliau buvo nuspręsta nebeįsileisti ir europietiškos jautienos bei jos gaminių. Su Rusijos embargu tenka taikytis ir pieno pramonei. Per visus metus nesiliauta kalbėti apie tai, kad mėsos ir pieno pramonės įmonės turi ieškoti naujų rinkų.
2014-ųjų paskutinįjį ketvirtį pieno ir jo produktų eksportas į Baltarusiją , palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2013-aisiais, išaugo beveik 25 kartus (nuo 592,9 tūkst. Eur 2013-aisiais iki 14 589,5 tūkst. Eur 2014-aisiais). Mėsos ir jos produktų į šią šalį eksportuota daugiau nei dvigubai. Daugiau mėsos eksportuota ir į Lenkiją, kitas ES šalis.
Eksportuoja daugiau, tačiau pelnai nedžiugina
Nors į ES eksportuojamos produkcijos kiekiai 2014-aisiais augo, pieno ir mėsos perdirbėjų šis augimas neguodžia.
„Į ES per šiuos metus eksportuojama buvo apie 30 proc. daugiau mėsos ir jos produktų, tik už gerokai mažesnę kainą. Be to, konkurencija ES viduje gerokai padidėjusi, nes Rusija neįsileidžia ne tik lietuviškų mėsos produktų.
Su didelės konkurencijos rinkomis mes galime dirbti, bet jos reikalauja, kad tiektume pigią produkciją, žaliavą. Tada mes negalime daug mokėti ūkininkams, o jie, savo ruožtu, neranda paskatos auginti kokybiškiausius galvijus. Ši grandinė mūsų produkciją stumia į ekonominę klasę, o tai nėra geras variantas, nes lietuviški produktai užsienyje visada buvo vertinami kaip aukščiausios kokybės gaminiai. Turėtume šį lygį išlaikyti“, – kalba Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos (LMPA) direktorius Egidijus Mackevičius.
Daugelis perdirbimo įmonių mėsinių galvijų mėsą tiekia ne Rusijos rinkai, o ES šalims, tačiau, nors kaina ten nepamažėjo, perdirbėjai pasinaudojo ta proga ir sumažino supirkimo kainas ūkininkams, – apgailestauja pašnekovas.
Savo ruožtu Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos prezidentas Antanas Bezaras pastebi, kad nors į Rusiją Lietuva mėsinių galvijų mėsos eksportavo labai mažai, mėsos perdirbėjai dėl prarastos rinkos netekimus permetė ir jiems.
„Daugelis perdirbimo įmonių mėsinių galvijų mėsą tiekia ne Rusijos rinkai, o ES šalims, tačiau, nors kaina ten nepamažėjo, perdirbėjai pasinaudojo ta proga ir sumažino supirkimo kainas ūkininkams“, – apgailestauja pašnekovas. A. Bezaras pažymi, kad kol kas mėsinių galvijų augintojai neketina parduoti bandų, nes įžvelgia optimistinių perspektyvų.
Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ Egidijus Simonis direktorius pasakoja, jog tam, kad lietuviška mėsos ir pieno produkcija nenueitų veltui, būtų supirkta žaliava, buvo siekiama daugiau parduoti esamose rinkose. Tačiau problema ta, kad eksportas nebuvo toks pelningas, kaip į Rusijos federaciją.
„Jei kalbėtume apie išvežtus kiekius ir pelningumą, tai kiekiai išliko panašūs, tačiau pelningumas buvo kur kas mažesnis – kainos nukritusios apie 30 proc. Tas eksporto kainų kritimas nuo mūsų pereina ūkininkams. Šiuo metu esame ant išgyvenimo ribos, laukiame palankių sprendimų.
Kad išlaikytume žaliavinio pieno supirkimą, pienas, kuris nesukuria jokios pridėtinės vertės, buvo eksportuojamas į Baltarusiją. Tai daroma siekiant laimėti laiko naujų rinkų paieškai ir neprarasti tiekėjų. Taigi kiekis didelis, o pelningumo iš to nebuvo“, – sako E. Simonis.
Pašnekovo teigimu, šiuo metu situacija yra gan aštri todėl, kad pasaulinėje rinkoje paskutiniu metu labai kritusios kainos padėjo augti tik vasarį. Pieno kainoms nukritus iki labai žemo lygio, žemdirbiams Lietuvoje tapo labai sudėtinga išgyventi. Tačiau, pasak E. Simonio, pasaulinė pieno rinka atsigauna, todėl tikimasi, kad kainos kils, žaliavinis pienas Lietuvoje bus superkamas brangiau.
Į naujas rinkas negali išvežti nė gramo dešros
Paklausti, kaip per metus be Rusijos rinkos mėsininkams ir pienininkams sekėsi ieškoti naujų rinkų, šie atsako sunkiai galintys tai daryti, kad ir kaip norėtų, o atsivėrusios Serbijos ir Libano rinkos Rusijos rinkos netekimo nekompensuoja.
„Pernai, kai buvo įvestas embargas, Vyriausybė priėmė nutarimą skirti iki pusės milijono litų trečiųjų šalių ekspertų vizitams. Tačiau paaiškėjo, kad tie pinigai skirti nebuvo. Be šių inspektorių vizitų ir valstybinės veterinarinės kontrolės sistemų patikrinimo įmonių rankos iš esmės surištos.
Na štai, pavyzdžiui, kovą atvažiuoja Maroko delegacija. Iš inspektorių delegacijų lankomų vietų tik dvi yra gamyklos, visa kita – muitinės postų, laboratorijų, valstybinių tarnybų tikrinimas. Realiai su pramone susiję tik 20 proc. viso patikrinimo proceso, visa kita – valstybinė kontrolė. Kai atidaromos durys visai šaliai, pro jas į naują rinką įeiti gali ne tik kažkokios konkrečios įmonės, tačiau ir atskiri ūkininkai. Apie 10 metų šioje srityje nebuvo jokio postūmio, o ši krizė parodė, kad sistema neveikia“, – aiškina E. Mackevičius.
Pasak pašnekovo, naujų rinkų atvėrimo kelyje valstybė turi padaryti pirmuosius žingsnius: be tarpvalstybinio lygio susitarimų Lietuvos įmonės tegali vykti į įvairias parodas užsienio šalyse, įvertinti perspektyvas, tačiau negali įvežti nė gramo dešros.
E. Simonis apgailestauja, kad šiems vizitams valstybė nesuranda lėšų, nes jų metu inspektuojama būtent valstybės veterinarinės kontrolės sistema: „Trečiųjų šalių delegacijų kelionės, vizų, apgyvendinimo išlaidas turi padengti priimančioji valstybė. Tačiau tenka apgailestauti, kad tam valstybė nelabai skiria pinigus, o juk šių vizitų metu inspektuojama valstybinė veterinarinės kontrolės sistema. Kada jau yra leidimas išvežti produktus į konkrečią šalį, įmonės sertifikuoja savo produktus.“
Pašnekovų teigimu, VšĮ „Versli Lietuva“ pagalba buvo rasta pinigų inspektorių iš Maroko vizitui, o atvykti į Lietuvą pasiryžusioms Alžyro, Egipto, Japonijos delegacijoms pinigų nėra.
„Jei nebus tam finansavimo, manau, kils didelis triukšmas. Bet tikiuosi, kad jis atsiras. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje reikia labai aiškių žingsnių šioje srityje nacionaliniu lygiu bei ekonominės diplomatijos linkme. Dabar mes tą judesį matome, tačiau tame turi atsirasti tvarka ir nuoseklumas“, – sako E. Mackevičius.
Mėsos perdirbėjai džiaugiasi dėl ritualinio skerdimo įstatymo pataisos, kuri įsigaliojo šių metų sausį. Bent jau juridiškai tai atvėrė kelius į musulmoniškų šalių rinkas. Tačiau pirkėjų ten dar nerasta.
Pieno perdirbėjai teigia nenustosiantys ieškoti naujų rinkų, tačiau, jei atsivertų Rusijos rinka, įmonės sako esančios pasiruošusios eksportuoti ir ten.
