Ši vėžį pagaliau supranta ir statistinis darbuotojas. Pačiomis slogiausiomis bankų, kredito ir akcijų rinkų suirutės dienomis pagaliau buvo suprasta, kokius nežmoniškus ir neteisingus pinigus uždirba žmonės Wall Street ir kitose panašiose vietose.
Besaikių atlygių sistemos pasekmė yra ta, kad žmogaus pasiekimų nebenulemia jo gabumai ir pastangos. O būtent taip turėtų veikti korporacijos. Vadybininkai tampa karaliais, nenorinčiais dalintis su plačiąja darbuotojų baze.
1970-ųjų rugsėjo 13-osios „The New York Times“ numeryje Miltonas Friedmanas išspausdino straipsnį pavadinimu „Socialinė verslo atsakomybė yra pelno didinimas“. Beveik niekas anuomet tokiai idėjai nepritarė.
Ir iš tikrųjų, nuo Antrojo Pasaulinio karo iki paskutiniojo amžiaus dešimtmečio įtakingiausi viešųjų ir privačių kompanijų vadovai vadovavosi atsakomybės dalinimosi su akcininkais, darbuotojais, klientais ir šalimi principu. Korporacinio atsakingumo dvasia buvo tokia stipri, kad 1981-aisiais Apvalusis verslo stalas skelbė, jog akcininkų pelno siekimo interesas turi būti derinamas su priešingais interesais.
Pačiomis slogiausiomis bankų, kredito ir akcijų rinkų suirutės dienomis pagaliau buvo suprasta, kokius nežmoniškus ir neteisingus pinigus uždirba žmonės Wall Street ir kitose panašiose vietose.Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo Reagano era, pažymėta laissez-faire ir dereguliacijos reformų. Apvaliojo stalo principai buvo paneigti, o 2004-aisiais tas pats kompanijų vadovus vienijantis Stalas formaliai pakeitė savo ideologiją ir prisiekė Friedmano principui – verslas dirba tik akcininkų interesui. Tuo metu beveik visi įtakingi vadybininkai jau buvo ir kompanijų akcininkai.
Toks savanaudiškas nusiteikimas korporacinę Ameriką nuvedė labai blogu keliu, kuriame vadovų uždarbiai pasiekė kosmines ir nepateisinamas sumas.
Didžiąją praėjusio šimtmečio dalį vidutinis kompanijos vadovo atlygis buvo maždaug 20 kartų didesnis už vidutinį darbuotojo atlygį. Didžiąją praėjusio šimtmečio dalį finansų sektoriuje nebuvo ir tokių perteklių, kurie leido vadybininkams be ribų storinti savo pinigines ir, lyg to būtų negana, gauti itin palankias mokestines sistemas.
Šiandien vidutinio kompanijos vadovo uždarbis yra net 400 kartų didesnis už vidutinį darbuotojo uždarbį. Iš to paties pinigų šaltinio geria ir daugelis įtakingų vadybininkų, ypač finansinių paslaugų sektoriuje. Tuo tarpu Britanijoje skirtumas siekia vos 20 kartų, Kanadoje – 20 kartų, Japonijoje – 11. JAV vadybininkai tapo savo pačių rinkėjais, kurie patys nusistato, kiek nori uždirbti.
Pajamų nelygybė šiandien yra didžiausia šalies etinė gėda, pasityčiojimas tiek iš darbuotojų, tiek iš akcininkų. Net 90 procentų investuotojų mano, jog kompanijų vadovų algos yra smarkiai per didelės. Apklausos taip pat parodė, jog net 85 procentai tų pačių respondentų pritaria teiginiui, jog atlygio sistema gadina korporacinės Amerikos įvaizdį.
Barackas Obama ir Kongresas visa tai gali pakeisti ir sugrąžinti sistemai sąžinę.
Pirma, Kongresas akcininkams privalo suteikti teisę pašalinti prastai dirbančią tarybą ir balsą nustatant vadovų algas. Šios teisės puikiai funkcionuoja Britanijoje. Tai sulygina akcininkų ir vadybininkų interesus ir įtaką.
Antra, vadovų uždarbiams turi būti nustatytos lubos, kurios būtų skaičiuojamos atsižvelgiant į vidutinį darbuotojų atlyginimą. Lubas pažeidusios kompanijos būtų baudžiamos pagal korporacinių pajamų mokesčių įstatymus.
Šiandien vidutinio kompanijos vadovo uždarbis yra net 400 kartų didesnis už vidutinį darbuotojo uždarbį. Iš to paties pinigų šaltinio geria ir daugelis įtakingų vadybininkų, ypač finansinių paslaugų sektoriuje.Trečia, Kongresas turi „užtaisyti” tas skyles, kurios šiandien leidžia turtingiausiems amerikiečiams naudotis užjūrio mokesčių sistemomis. Iždas dėl šių spragų kasmet praranda 70 milijardų dolerių. Agresyviau turi būti įgyvendinama mokestinė sistema – turi būti surenkama 30 procentų nuo pajamų iš investicijų pardavimų.
Ketvirta, Kongresas turėtų smarkiau apmokestinti vadybininkams išmokamas paskatas ir dalis nuo pelno. Mokestis turėtų būti padidintas nuo 15 procentų iki 35 procentų. Paskatos yra toks pats atsiskaitymas už (gerą) darbą, todėl, kaip ir visi priedai ar paskatos, turėtų būti apmokestintos kaip paprastos pajamos. Priešingu atveju, tai tik dar vienas nesąžiningas ir besaikis vadovų penėjimas.
Penkta, Kongresas turi prižiūrėti atlyginimų sistemas visose kompanijose, kurios remiasi federalinės valdžios garantijomis.
Jei Kongresas tai įgyvendintų, mūsų ekonomika taptų sveikesnė. Atgytų toji korporacinės atsakomybės dvasia, kuri garsino mūsų šalį beveik visą 20-ąjį amžių.
