Nors drabužių gamybos įmonių Lietuvoje padaugėjo nuo 1285 (2019 m.) iki 1341 (2021 m.), vis dėlto darbuotojų skaičius per šį laikotarpį šiame sektoriuje sumažėjo 12 proc. – nuo 14803 iki 13068. 2020 m. dėl pandemijos poveikio šio sektoriaus pajamos krito taip pat beveik 12 proc. nuo 396 mln. (2019 m.) iki 350 mln., o 2021 m. bendrosios drabužių siuvimo įmonių pajamos toliau traukėsi ir siekė 349 mln. Eur.
Tačiau šiame veiklos sektoriuje yra ir pozityvių pokyčių – mažėja drabužių gamybos įmonių rizikingumas: jei pernai aukštai ir aukščiausiai bankroto rizikos klasėms priklausė po 12 proc. visų šio sektoriaus bendrovių, tai šiemet šis rodiklis siekia 8 proc.
Mažėjo ir faktinių bankrotų skaičius: 2019 m. tekstilės sektoriuje buvo užfiksuoti 23 įmonių bankrotai, 2020 m. – 3, o pernai – nė vieno. Naujų įmonių 2019 m. buvo įsteigta 43, 2020 m. – 73, o 2021 m. – 136.
Pagal mokėjimo vėlavimo riziką situacija taip pat pagerėjo: iki pandemijos aukštai ir aukščiausiai vėlavimo rizikos klasėms priklausė 17 proc. įmonių, 2020 m. šis rodiklis buvo pašokęs iki 24 proc., o šiemet jis sumažėjo iki 12 proc.
„Pastebime drabužių siuvimo įmonių smulkėjimą, šimtai bendrovių yra labai mažos arba vidutinio dydžio. Matome, kad įmonės optimizuoja veiklą, tačiau kol kas jų efektyvumas praktiškai nekyla, – sako Jekaterina Rojaka, „Creditinfo Lietuva“ verslo plėtros ir strategijos vadovė.
Analizuojant, kiek pajamų per metus vidutiniškai tenka vienam darbuotojui, išaiškėjo: 2019 m. šis rodiklis siekė 26,7 tūkst., 2020 m. jis krito iki 26,6 tūkst., o 2021 m. vėl priartėjo prie 26,7 tūkst.
Iš 1431 šiuo metu veikiančios drabužių gamybos įmonės tik 17 turi draugiau kaip šimtą darbuotojų. Didžiausios šio sektoriaus bendrovės yra „Utenos trikotažas“ (732 darbuotojai), „LTP“ (391), „Lelija“ (385), „Haltex“ (366), „Devoid“ (332), „Engel Dali“ (321), „Audimas“ ir „Supply“ (po 243), „Vilkma“ (231), „Kirptė“ (228), „TUMA“ (218), „Avadan“, „Skinija“ ir „Sparta Textile“ (po 214), „Omniteksas“ (194), „Garlita“ (180), „Šatrija“ (151).
Daugiau gerų ženklų – audinių gamybos sektoriuje
J.Rojaka pastebi, kad kiek palankesnė situacija – audinių gamybos sektoriuje. Nuo 2019 m. šio sektoriaus įmonių skaičius išaugo nuo 391 iki 414, nors darbuotojų skaičius per tą patį laikotarpį kiek sumažėjo: nuo 9125 iki 9097. Pandemijos poveikis šiai veiklos šakai buvo švelnesnis nei drabužių gamintojams: 2019 m. bendrosios sektoriaus pajamos siekė 430 mln. Eur, 2020 m. jos neženkliai krito iki 429 mln. Eur, o 2021 m. augo apie 6 proc. ir siekė beveik 456 mln. Eur.
Audinių gamybos įmonės išsiskiria ir mažesniu rizikingumu: pvz., 2019 m. aukštai ir aukščiausiai bankroto klasėms priklausė 12 proc. įmonių, 2020 m. šis rodiklis siekė 11 proc., o šiais metais jis sumažėjo iki 6 proc.
Auga ir šakos produktyvumas: 2019 m. vienas darbuotojas vidutiniškai generuodavo 47,2 tūkst. Eur. pajamų, 2020 m. šis rodiklis ūgtelėjo 2 proc. iki 48,2, o 2021 m. šoktelėjo jau 4 proc. ir pasiekė 50 tūkst. Eur., t. y. beveik dvigubai daugiau nei atitinkamas rodiklis pas drabužių gamintojus.
Pagal mokėjimo vėlavimo riziką šio sektoriaus įmonės taip pat yra patikimesnės nei drabužių gamybos bendrovės: šiuo metu aukštai ir aukščiausiai vėlavimo klasėms priklauso 9 proc. visų įmonių, prieš metus šis rodiklis siekė 19 proc., o užpernai buvo 18 proc.
„Skirtingai nei drabužių siuvimo įmonės, audinių gamintojai užsakymus atlieka turėdami didesnes apmokėjimo garantijas. O drabužių siuvimo sektorius prisiima mažmeninės prekybos riziką – pagaminti drabužiai keliauja į prekybos centrų parduotuves ir laukia pirkėjų. Todėl skiriasi šių sektorių mokėtinų sumų apyvartumas: pvz., drabužių gamyboje jis sudaro 153 dienas, o audinių gamyboje – beveik pusantro karto mažiau, 106 dienаs“, – pastebi kredito biuro atstovė.
J.Rojakos teigimu, Lietuvos tekstilės pramonė buvo ženkliai paveikta pandemijos, kadangi poreikis pirkti darbužius karantino sąlygomis buvo sumažėjęs. Atsigavimas ir pozicijų sustiprinimas yra siejami su eksportu ir konkurencingumu tarptautinėje rinkoje. O 2022 m. finansiniams rezultatams įtakos turės augančios energijos kainos, taip pat žaliavų ir darbo jėgos trūkumas.
Be to, tekstilės įmonės šiandien susiduria su didžiuliais iššūkiais patenkinti klientų „žaliuosius“ lūkesčius. Aprangos gamybos technologijos yra tobulintinos, jos sunaudoja daug vandens, o tekstilės atliekų perdirbimas yra vis dar labai mažas. J.Rojaka pastebi, kad pasaulyje perdirbamų drabužių kiekis siekia tik 1 proc., o sprendimai yra brangūs, inovacijų trūksta. Todėl siekiant sėkmingai gaminti ir eksportuoti savo produkciją, tekstilės įmonėms reikės naujų investicijų į inovacijas ir glaudesnių ryšių su inovatyviais startuoliais.
