Nei Lietuvos bankas, nei valdžia, nei finansų analitikai lygybės ženklo tarp Ūkio banko ir „Snoro“ nededa. Ūkio bankas – dvigubai mažesnis, pinigų iš jo dingo kur kas mažiau (trūksta vos 1,1 mlrd. Lt, palyginti su 3,4 mlrd. Lt „Snoro“ atveju), Ūkio bankas, priešingai nei „Snoras“, neturėjo banko Latvijoje.
Ūkio banko žlugimą lėmė jo pagrindinio savininko Vladimiro Romanovo ambicingi projektai, „Snoro“ bankrotą – galimai nusikalstama veika. Į „Snoro“ turto paieškas už milijoninius atlyginimus leidosi ekspertai iš užsienio, Ūkio bankui pakanka lietuvio už dešimtis tūkstančių.
Ūkio banke daugumą sudarė drausti indėliai. Tuo metu „Snoro“ bankrotas nusinešė milijonus valstybės, verslo milijonų. Ne taip smarkiai Ūkio bankas nuskriaus ir Indėlių ir investicijų draudimo fondą – šįkart atseikėti reikės 600 mln. – 1 mlrd. Lt, priklausomai nuo to, kaip baigsis derybos dėl Ūkio banko perėmimo su Šiaulių banku.
Tačiau, neskaitant poveikio gyventojams, verslui, šalies ekonomikai, abiejų bankų praktiškai nebeliko. Taigi, nors veikė skirtingai, Vladimiras Antonovas ir Vladimiras Romanovas nuveikė tą patį – sugriovė po banką.
„Snoro“ vėžiukas
Paskelbus apie „Snoro“ nacionalizaciją 2011 metų lapkričio 16 dienos vakare, laidoti banko neskubėta. Ilgai, kaip ir Ūkio banko atveju, kalbėta apie banko skaidymą į gerąjį ir blogąjį bankus.
Tuomet spręsti „Snoro“ likimo Lietuvos banko valdyba rinkosi tris kartus. Turėdama laikinojo banko administratoriaus Simono Freakley išvadas, du kartus valdyba išsiskirstė nepriėmusi sprendimo, ką daryti su „Snoru“.
Tada buvo aišku, kad nežinoma, kaip elgtis. Tuometinės finansų ministrės Ingridos Šimonytės ir Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko kalbos viešojoje erdvėje beveik nepaliko abejonių, kad „Snoro“ išgelbėti nepavyks.
I.Šimonytė parlamentarams pareiškė, kad „Snoras“ yra nemokus, o V.Vasiliauskas kalbėjo apie banką kankinantį vėžį.
„Galvojome, kad sunki gripo stadija, bet panašu, kad vėžiukas“, – tuomet kalbėjo V.Vasiliauskas.
Todėl, kai lapkričio 24 dienos vėlyvą vakarą paaiškėjo, kad „Snorui“ bus skelbiamas bankrotas, nustebo, matyt, nedaugelis.
Stebino tik galimos vagystės mastas – iš banko 8 mlrd. Lt turto dingo net 3,4 mlrd. Lt. Ir nors tą patį vakarą banko akcininkams Vladimirui Antonovui ir Raimondui Baranauskui Londone buvo uždėti antrankiai, lengviau nuo to niekam nepasidarė. Ypač verslui, valstybės įmonėms, kurios „Snore“ laikė milijonus.
Kaip ir kur dingo „Snoro“ pinigai, iki galo nėra aišku. Bankroto administratorius Neilas Hunteris Cooperis žiniasklaidai prasitarė, kad, ieškant turto, praverstų krikštamotė fėja.
V.Antonovas ir R.Baranauskas didesnėmis nei rinkos palūkanomis viliojo indėlininkų pinigus. Dalį indėlių teko grąžinti valstybei, mat „Snore“ pinigų tik popieriuje rasta daug. Dalies pinigų apskritai nebėra, dalį teks pasiimti parduodant „Snorui“ priklausantį turtą. Kol kas parduotas tik „Snoro“ mažmeninis tinklas.
Per artimiausius tris mėnesius tikimasi parduoti bankui priklausančias transporto priemones, tęsti „Finastos“ ir „Snoro lizingo“ pardavimą, parduoti dalį nekilnojamojo turto.
Dalis pinigų nutekėjo į lengvatinių mokesčių šalis. Šiuo metu tęsiamos derybos su Kaimanų salų fondais dėl vienetų, susijusių su dvidešimt dviem Rusijos paskolomis, išpirkimo.
Vladimiro Romanovo ambicijos
Ūkio banko pinigus atsekti lengviau. Bet jau taip, matyt, manė Lietuvos bankas, samdydamas buvusį ūkio viceministrą Adomą Audicką kaip laikinąjį administratorių. Tuo metu „Snoro“ analizei iškart pasitelkti tarptautinės patirties turintys specialistai – iš pradžių Simonas Freakley, po to – jo kolega Neilas Hunteris Cooperis.
Lietuvos banko atstovų teigimu, Ūkio banko problemas daugiausia lėmė ekscentriškasis Vladimiras Romanovas ir ambicingi jo projektai – dalytos paskolos objektams Maskvoje, Škotijoje, nevykusiai investuota į Žalgirio stadioną, kitus objektus.
 |
| Kęstučio Vanago/BFL nuotr./V.Romanovas daug tikėjosi iš investicijų į „Žalgirio“ stadioną bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, tačiau projektas įstrigo |
Nors tiesiogiai jis banko valdyme nedalyvavo, paskolas Ūkio bankas dalijo susijusiems asmenims. Už Ūkio banko ir susijusių įmonių vairo taip pat stovi ir Vladimiro Romanovo sesuo Olga Gončaruk, dar du giminystės ryšiais susiję asmenys, Vladimiro Romanovo žmona Svetlana.
Įtariama, kad siekiant tenkinti banko kapitalo reikalavimus, būdavo pervertinamas bankui įkeistas turtas. Tai yra, išduotos paskolos buvo didelės, o mainais arba turtas neįkeistas išvis, arba įkeičiant pervertintas. Todėl neaišku, ar jį bus galima parduoti už tiek, kokią jo vertę įkeičiant nustatė specialistai.
Pavyzdžiui, miško dalis įvertinta net 60 mln. Lt, nors iš tiesų ji neverta ir milijono.
2011 metais „Baltijos turto vertinimo agentūra“ Žalgirio stadioną įvertino 420 mln. Lt. Gali būti, kad stadiono vertė tuomet skaičiuota atsižvelgiant į Ūkio banko investicinės grupės planus ten įgyvendinti 500 mln. Lt projektą. Projektas taip ir liko tik popierinis.
2012 metų pabaigoje Ūkio bankui teko perimti stadioną valdančią „Žalgirio sporto areną“. Stadiono teritorija įvertinta net 357 mln. litų. Daugelį ekspertų tokia kaina šokiravo.
Liko tik grynuoliai?
Kad Ūkio bankas nesveikuoja, pradėta kalbėti iškart po „Snoro“ nacionalizavimo. Tačiau daugiau nei metus truko derybos su Vladimiru Romanovu. Tikėtasi banką išsaugoti. Tik V.Romanovui nepanorus, banko tvarkyti ėmėsi Lietuvos bankas.
Nepaisant to, kad du lyg ir labiausiai sergantys bankai uždaryti, finansų institucijos nėra nepriekaištingos.
Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis 15min.lt sakė nemeluosiąs ir nesakysiąs, kad daugiau jokia finansų institucija nebankrutuos.
Rimtų problemų daugiausia dabar turi smulkūs rinkos žaidėjai – kredito unijos.
