Dujų magistralę Prienų miškininkai nusitiesė 1992 metais. Prijungė prie jos ne tik urėdijos administracinį pastatą bei gamybines patalpas, bet ir visus šalia esančios miškininkų gyvenvietės gyvenamuosius namus. Iš čia dujos keliauja miesto link, į kitų prieniečių būstus.
Daugiau kaip 16 metų urėdija kas mėnesį mokėjo bendrovei „Lietuvos dujos“ už tiekiamas dujas, buvo viena pelningiausių jos klientų Prienuose. Praėjusį rudenį urėdija sužinojo, kad dujotiekis yra... jau ne jos. Esą dujotiekis buvo be šeimininko, todėl pagal įstatymą privalo priklausyti dujininkams.
Tai pareiškė „Lietuvos dujų“ Kauno filialo direktorius Rimantas Verikas. Jo įsitikinimu, Prienų urėdijos jau 13 metų kaip nebėra, nors pastatas su iškaba „VĮ Prienų miškų urėdija“ šio miesto pašonėje stūkso ir kiekvieną rytą miškininkai čia renkasi į darbą.
Į teismą – paslapčia
Prienų miškų urėdijos turto balanse esančio dujotiekio tiesimas kainavo 385 tūkst. 278 litus. Tuo metu tai buvo brangiausias šios įmonės objektas, kurį savo lėšomis pastatė miškų urėdija. Kaip informavo Registrų centro Kauno filialas, 2007 metais šios dujotiekio linijos vidutinė rinkos vertė buvo 106 tūkst. litų.
„Šį dujotiekį projektavo AB „Žemprojektas“, tiesė UAB „Kauno dujotiekio statyba“, už darbus sumokėjo Prienų miškų urėdija. Jie truko beveik visus 1992 metus, nes teko kasti griovį stačiame kalne, ant kurio įsikūrusi urėdija. Didžiavomės, jog pirmieji Prienuose pradėjome gauti dujas“, – prisiminė Prienų miškų urėdas Robertas Judickas, dirbantis Prienų miškuose nuo 1975 metų. 1988–aisiais Prienų miškininkai jį išrinko miškų urėdu.
Dujotiekį urėdija patikėjo eksploatuoti „Lietuvos dujų“ Kauno filialui. Po keliolikos metų, užpraėjusią vasarą, šis paprašė Prienų rajono apylinkės teismo perduoti dujotiekio nuosavybės teisę bendrovei. Prienų rajono laikraštyje ir viename šalies dienraščių smulkiomis raidėmis skelbimų puslapiuose buvo pranešta apie būsimą bylos nagrinėjimą. „Niekas iš mūsų šių skelbimų nepastebėjo“, – apgailestauja urėdas R.Judickas.
Miškininkams „Lietuvos dujos“ nepranešė apie savo ketinimus, todėl urėdijos atstovų teisme nebuvo. Suinteresuotu juridiniu asmeniu šioje byloje „Lietuvos dujos“ pasirinko ne dujotiekio šeimininkę Prienų urėdiją, bet rajono savivaldybę, kuriai šis dujotiekis niekada nepriklausė, nes tai – valstybės turtas.
Po trumpo posėdžio Prienų rajono apylinkės teismas paskelbė, jog pagal vadinamąją įgyjamą senatį nuosavybės teisė į 1893,12 metro mažo ir vidutinio slėgio dujų tinklus Prienų rajono Ašmintos seniūnijos Ignacavos kaime, kur įsikūrusi Prienų miškų urėdija, priklauso „Lietuvos dujoms“.
Tik tada Prienų miškininkai sužinojo, kad dujotiekis – jau nebe jų ir jiems dabar tenka kas mėnesį mokėti mokesčius ne tik už dujas, bet ir už dujotiekį, kurį patys nusitiesė.
Biurokratinės gudrybės
Dabar į Temidės tarnus kreipėsi urėdija. Netrukus Prienų rajono apylinkės teismas dar kartą nagrinės šią bylą. Teisėjai šįkart galės susipažinti ir su dujotiekio įsigijimo dokumentais.
Suinteresuotu juridiniu asmeniu šioje byloje „Lietuvos dujos“ pasirinko ne dujotiekio šeimininkę Prienų urėdiją, bet rajono savivaldybę, kuriai šis dujotiekis niekada nepriklausė, nes tai – valstybės turtas.
Teismo paprašyti juos pateikti, miškininkai kreipėsi į „Lietuvos dujų“ Kauno filialą, kuriam buvo patikėję eksploatuoti dujotiekį ir perdavę techninę dokumentaciją.
Tačiau dujininkai nesutiko parodyti dokumentų. „Tai AB „Lietuvos dujos“ komercinė paslaptis“, – raštu atsakė bendrovės Kauno filialo vadovas R.Verikas. Tačiau teismui dokumentai bus pateikti.
„Lietuvos dujos“ tvirtina, esą specialiosios paskirties valstybės įmonė Prienų miškų urėdija, kurios užsakymu buvo nutiestas dujotiekis, 1995 metais buvo išregistruota ir jos nebeliko.
„Tačiau dar 1994–aisiais Seimo priimtame Miškų įstatyme nurodyta, jog valstybinio miško valdytojai yra miškų urėdijos“, – primena generalinio miškų urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas. Valstybės įmonės urėdijos išliko ir vėliau tobulintame Miškų įstatyme.
Pasak Prienų miškų urėdo, 1995–2000 metais ši urėdija, kaip ir kitos šalies urėdijos, buvo įregistruota tuometinės Ekonomikos ministerijos tvarkomame valstybinio turto registre. Nuo 2000 metų valstybės įmonė Prienų miškų urėdija įregistruota Registrų centro Kauno filiale.
Kitas dujininkų priekaištas – esą dujotiekis nebuvo įregistruotas kaip dera. Tačiau miškininkai pateikia dokumentus, jog šis nekilnojamasis valstybės turtas buvo inventorizuotas, kaip tada buvo reikalaujama, Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Tai – dabartinio Registrų centro pirmtakas.
1996 metais priimtas Registro įstatymas nustatė, jog Nekilnojamojo turto registre registruojami inžineriniai įrenginiai, kurie jų savininko rašytiniu prašymu Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure yra inventorizuoti kaip nekilnojamasis turtas. Taigi dujininkų teiginys, kad dujotiekis neturėjo šeimininko, absurdiškas.
Sėlino aplink
„Patikrins mus Valstybės kontrolė ir paklaus: kodėl urėdijos balanse esantis dujotiekis yra AB „Lietuvos dujos“ nuosavybė? Miškų urėdija yra valstybės įmonė, o jos neturi teisės be Vyriausybės leidimo perduoti akcinei bendrovei valstybės turto“, – nuogąstavo urėdas R.Judickas.
Pasak jo, jei dujininkai būtų kreipęsi į urėdiją, o ne vaizdavę, jog jos nežino, ir nesėlinę prie dujotiekio aplinkiniais keliais, miškininkai būtų jiems tai paaiškinę.
„Galbūt dujininkams kaip specialistams ir geriau turėti šį objektą. Tačiau tai sutvarkyti buvo galima civilizuotai: bendrovė galėjo paprašyti Vyriausybės leidimo“, – svarstė urėdas.
Jam apskritai keistas atrodo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą įgijimas dėl įgyjamosios senaties, kaip tai įtvirtinta Statybos įstatyme ir Civiliniame kodekse.
„Tarkime, pamatysiu namą, kuriame niekas negyvena. Belieka paskelbti kokio nors laikraščio skelbimų kamputyje, jog iškeliu bylą teisme, ir teismas man tą namą priteis?“ – stebėjosi R.Judickas. Civiliniame kodekse rašoma: „Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai“, tad daug kas priklauso nuo teisinių ir biurokratinių gudrybių.
Priekaištus atmeta
„Lietuvos dujos“ perima vis daugiau dujų tinklų, kuriuos kas nors kadaise nutiesė savo lėšomis. Per pastaruosius kelerius metus padedama teismų bendrovė vien Kaune pagal įgyjamą senatį perėmė savo žinion keletą šimtų kilometrų dujų trasų, kurios kadaise buvo įrengtos už privačias kauniečių lėšas, tačiau teisiškai neįregistruotos.
„Kaip suinteresuoti asmenys teismuose būdavo minimi tik savivaldybė ir Registrų centras, o apie gyventojus nė žodžio, nors būtent mes tiesėme tinklus, statėme dujų paskirstymo stotis, įrengėme įvadus ir tam atidavėme pinigus“, – piktinosi kauniečiai.
Tačiau daug žmonių bergždžiai ieškojo dokumentų, patvirtinančių, kad būtent jie sovietmečiu už savo lėšas nutiesė dujų tinklus.
„Lietuvos dujų“ Kauno filialo direktorius R.Verikas aiškino, kad dujų tinklų negalima palikti likimo valiai – įstatymai įmonę įpareigoja prižiūrėti šiuos objektus, kaupti lėšas amortizacijai. R.Verikas tikino, jog tiems savininkams, kuriuos pavyksta nustatyti, išperkant tinklus išmokamos kompensacijos.
Kauno filialo vadovas atmeta priekaištus, esą bendrovė tam tikrais atvejais stengiasi veikti paslapčiomis. Pasak R.Veriko, kai savininko nustatyti neįmanoma, belieka vienintelis kelias – teismas.
Kaina nebaugina
R.Veriko teigimu, atsiradus savininkams, teismo procesas sustabdomas, o dujų tinklai išperkami pagal Vyriausybės nustatytą tvarką.
„Dujotiekį Prienuose perėmėme pagal įstatymus: paskelbėme apie tai spaudoje, paskui teisme įrodėme, jog daug metų eksploatavome tą objektą. Gal miškų urėdijos popieriuose tas dujotiekis ir įrašytas, tačiau nebuvo užregistruotas kaip dera“, – tikino filialo direktorius.
Pasak jo, jei dabar teismas grąžins dujotiekį miškininkams, šiems teks tinkamai jį užregistruoti. „Bijau, jog trasa vėl ilgam liks be šeimininko, o tokie pavojingi įrenginiai privalo jį turėti“, – nuogąstavo R.Verikas.
Jis tikina, kad dujininkai norėtų geranoriškai išspręsti šį nesusipratimą. „Mūsų nebaugina kaina, kurią reiktų sumokėti, juk yra sukurtas fondas dujų tinklams išpirkti. Metras jų kainuoja apie 10 litų, tad už dujotiekį Prienuose tektų mokėti apie keliolika tūkstančių litų. Geri santykiai su klientais kainuoja daugiau“, – tvirtino „Lietuvos dujų“ Kauno filialo direktorius.
