„Vienos juostos, vieno kelio“ projektas, kuriam įgyvendinti Kinijos įkurtas plėtros bankas pasirengęs išleisti mažiausiai 900 mlrd. dolerių, numato greituosius geležinkelius Indonezijoje ir Vengrijoje, giliavandenius uostus Pakistane ir Šri Lankoje, dujotiekius Centrinėje Azijoje, milžinišką jūrų uostų, geležinkelių, kelių ir pramoninių parkų tinklą, kuris sujungtų Afriką, Aziją ir Europą.
Atėjęs į valdžią prieš 5 metus Xi Jinpingas neslėpė – Kinija yra iškėlusi galvą, nes ji mažiau nei per 40 metų iš varganos užsidariusios virto didžiausia pasaulio eksportuotoja. Kai prieš ketverius metus paskelbė norinti atgaivinti senąjį Šilko kelią, Kinija turėjo galvoje modernų jo variantą Azijoje, dabar jį norėtų plėsti per Europą į Afriką, Artimuosius Rytus. Ekspertai sako, kad nedaug kas tikėjosi, jog Kinija nueis taip toli pasinaudodama tuo, kad Europos Sąjunga išgyvena dėl „Brexit“ ir kitų iššūkių, o Jungtinės Valstijos dabar sau svarbiausios.
Ekspertai sako, kad nedaug kas tikėjosi, jog Kinija nueis taip toli pasinaudodama tuo, kad Europos Sąjunga išgyvena dėl „Brexit“ ir kitų iššūkių, o Jungtinės Valstijos dabar sau svarbiausios.
„Mes atsimename prieš porą mėnesių Kinijos prezidento Davose išsakytą nuomonę, kad Kinija gali būti naujos globalizacijos bangos vedliu. Tai pasakyta, kai Donaldas Trumpas ir likusi JAV vadovybė linkusi mažinti savo įsipareigojimus tarptautinei bendruomenei, taip pat ir ekonomikai“, – sako TSPMI dėstytojas Konstantinas Andrijauskas.
Didžiajam planui buvo skirtas praėjusį savaitgalį Pekine surengtas forumas, kuriame Kinijos prezidentas „vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyvą piršo 100-to valstybių delegacijoms. Į forumą atvyko 29 valstybių lyderiai, tarp jų Vladimiras Putinas ir keli Vidurio Rytų autokratai. Jungtinių Valstijų, Europos Sąjungos, Japonijos, Indijos lyderiai nedalyvavo.
„Amerikiečiai buvo iš dalies nustebinti to, kad prie tos iniciatyvos prisijungė tiek daug valstybių, kurios yra ne šiaip Amerikos draugai, bet yra svarbūs tiesioginiai santykiai. Jungtinė Karalystė, Vokietija, Italija – ne tik daugelis didžiųjų Europos valstybių, bet ir Saudo Arabija, Izraelis, Pietų Korėja, Australija“, – vardija K.Andrijauskas.
Palyginimas su Marshallo planu, kurio ėmėsi JAV, kad padėtų Europai atsikurti po Antrojo pasaulinio karo ir užsitikrintų supervalstybės poziciją, peršasi savaime. Ar ne to paties siekia Kinija, nors tokią analogiją neigia. Ji esą siekia gerovės ir plėtros, bet akivaizdu, kad tai – politinis projektas draugams ir įtakai laimėti. Jos mastai verčia aiktelėti – projektai daugiau nei 60-yje šalių, kuriose gyvena daugiau nei pusė planetos gyventojų, transporto sausuma ir jūra projektai, ryšiai, dujotiekiai ir naftotiekiai, pramonės centrai.
Tai viskas ir kartu nieko, sako tie, ką labai nuvylė D.Trumpo sprendimas pasitraukti iš Ramiojo vandenyno partnerystės sutarties, kuri, Baracko Obamos žodžiais, buvo gyvybiškai svarbi, kad Amerika diktuotų taisykles, o ne Kinija įvedinėtų savas. Bet Pekinui būtina, kad „dirbtų“ jo sukaupti pinigai, o žmonės, kurie atleidžiami, lėtėjant Kinijos ekonomikai, būtų permesti kitur.
Ne vien savotiškas lyderystės vakuumas pasaulyje skatina Kiniją būti aktyvia būtent dabar, bet ir artėjantis įvykis šalyje, kur valdo viena Komunistų partija.
„Kinai labai supranta infrastruktūros trūkumą <...> Pasaulio banko, Azijos plėtros banko įvertinimu, trilijonų dolerių vertės infrastruktūros trūkumas pasaulyje, – sako TSPMI dėstytojas K.Andrijauskas. – Kinija turi technologijas, rimtą patirtį plėtojant geležinkelius, oro uostų tinklus ir kartu, kas yra svarbiausia priežastis, turi daug laisvų pinigų, didžiausi užsienio valiutos rezervai pasaulyje.“
Ne vien savotiškas lyderystės vakuumas pasaulyje skatina Kiniją būti aktyvia būtent dabar, bet ir artėjantis įvykis šalyje, kur valdo viena Komunistų partija.
„Šį rudenį laukia didelės svarbos renginys, komunistų partijos suvažiavimas, kuriame keisis didelė dalis politinės lyderystės, Kinijos Komunistų partijos nuolatinio politinio komiteto narių“, – apie permainas kalba K.Andrijauskas.
Ekspertai sako, jeigu pasiseks, bus didelis pasiekimas, bet „jeigu“ su dideliu klaustuku jau vien dėl tos priežasties, kad nemažoje dalyje į projektą įtrauktų valstybių nėra nei politinio, nei ekonominio stabilumo.
„Tačiau tie skaičiai vis dar yra diskusijų objektas „ant popieriaus“, turint galvoje, kad daugelį projektų bandoma įgyvendinti politiškai nestabiliose, korumpuotose valstybėse, kuriose yra daug potencialių nestabilumo židinių ir tiesioginių grėsmės šaltinių tokiems projektams, teroristinės grupės, vietiniai konfliktai. Yra daug valstybių, tarp kurių tarpusavio nesutarimai, tai ir mūsų regioninėje kaimynystėje. Suderinti visus tuos dalykus, kad tokio masto projektas pavyktų, toli gražu priklauso ne vien nuo Kinijos“, – tikina TSPMI dėstytojas.
Kiek daug rizikos, rodo ir tai, kad Kinijos–Pakistano ekonominiam koridoriui, kurio vertė 57 mlrd. dolerių, apsaugoti permesta 13 tūkst. Pakistano karių, bet prieš porą metų užpuolikai nužudė apie 50 darbininkų. Įžiebti kibirkštį gali ir vietinių nepasitenkinimas, kai didelės kinų bendrovės steigia įmones, atsiveža darbininkų iš Kinijos, vietinių nesamdo, o išsiveža žaliavinius išteklius.
Pekino forumo dalyvius kilstelėti antakius privertė Kinijos lyderio raginimas siekti didesnio atvirumo, atmesti protekcionizmą, bet galbūt tai taikė savo šaliai. Nerimo kelia ir abejonės, ar ekonominė Pekino lyderystė nesukels noro kištis į kitų valstybių vidaus reikalus. Ir ateitis parodys, ar Kinijos ambicijos neįeis į istoriją kaip šis nesuderintas fortepijonas, maigomas prasto muzikanto.
