1999 metų sausio 1 dieną „gimęs“ euras iš pradžių egzistavo tik kaip virtualioji valiuta, naudota apskaitoje ir finansiniuose sandoriuose.
Tikrąja valiuta jis tapo po trejų metų, o dabar euro monetas ir banknotus devyniolikoje Europos Sąjungos (ES) šalių naudoja daugiau kaip 340 mln. žmonių.
Naujoji valiuta nebuvo tučtuojau pamėgta: daugelis buvo nepatenkinti, kad, jai atsiradus, pakilo kainos. Pavyzdžiui, Vokietijoje euras buvo pravardžiuotas „teuro“ (sujungus vokišką žodį „teuer“ („brangus“) ir „euras“).
Tačiau vėliau, kai buvo įvertinta, kaip euro zonoje paprasta keliauti ir prekiauti nesirūpinant dėl valiutos kursų svyravimų, bendroji valiuta pelnė pripažinimą.
Šiandien euras yra populiaresnis negu kada anksčiau ir tam netrukdo net euroskeptiškų populistinių judėjimų iškilimas įvairiose bendros valiutos bloko šalyse.
Europos Centrinio Banko (ECB) užsakymu lapkričio mėnesį atlikta apklausa parodė, jog 74 proc. euro zonos piliečių mano, kad euras yra naudingas Europos Sąjungai, o 64 proc. laikosi nuomonės, kad jis yra naudingas jų šaliai.
„Euras yra įsitvirtinęs tarp gyventojų, tai teko pripažinti net prieš isteblišmentą nusistačiusioms partijoms“, – pažymėjo Petersono tarptautinės ekonomikos instituto Vašingtone ir Briugelio idėjų instituto Briuselyje ekonomistas Nicolas Veronas.
Pasaulyje ir toliau dominuoja JAV doleris, tačiau euras dabar yra antroje vietoje. Vis tik bendroji valiuta dar nepasiekė lygio, kuriame galėtų mesti iššūkį JAV valiutai.
„Viską, kas įmanoma“
Kai 2008 metų finansų krizės padariniai euro zonoje išprovokavo skolų krizę, dėl kurios teko gelbėti kelias šalis, euro istorijoje atėjo lemtingas momentas. Bendros valiutos sąjunga tuomet pavojingai priartėjo prie žlugimo ribos, o bloko vienybei teko išgyventi sunkų išbandymą.
Ekspertai sako, kad neramūs laikai apnuogino pradinius euro projekto trūkumus, įskaitant nepakankamą fiskalinį solidarumą sutelkiant skolas, investicijas, taigi, ir riziką, ir paskutinės skolinančiosios institucijos nebuvimą.
Sąmyšis taip pat aiškiau parodė ekonominius valstybių narių skirtumus, visų pirma tarp taupesnių šiaurės šalių ir prasiskolinusių pietinių valstybių.
Nuopelnas už euro išgelbėjimą 2012 metais priskiriamas ECB vadovui Mario Draghi, kuris tuomet ištarė legendiniais tapusius žodžius, kad Frankfurte įsikūrusi institucija, atsakinga už euro zonos pinigų politiką, padarys „viską, kas įmanoma“, kad išsaugotų bendrąją valiutą.
ECB pažadėjo iš skolų slegiamų šalių prireikus supirkti neribotus vyriausybių obligacijų kiekius. Ši vadinamųjų vienakrypčių pinigų politikos sandorių programa nuramino rinkas, nors ši priemonė niekada nebuvo panaudota.
Vis tik ECB pastaraisiais metais ėmėsi precedento neturinčių veiksmų, kad euro zonoje užtikrintų pinigų judėjimą ir užkirstų kelią defliacijai.
Euro zonos centrinis bankas nustatė rekordiškai mažas palūkanų normas, bankams pasiūlė pigių paskolų ir 2015–2018 metais išleido daugiau kaip 2,6 trln. eurų vyriausybių ir bendrovių obligacijų pirkimui.
Infliacijai artėjant prie ECB nustatyto tikslinio beveik 2 proc. lygio, plačiai laikomasi nuomonės, kad šias skatinamąsias priemones galima vadinti pinigų politikos sėkmės istorija.
Tačiau stebėtojai priekaištauja, jog devyniolika bendrosios valiutos bloko šalių nepakankamai stengiasi įgyvendinti politines reformas, kurios yra būtinos, kad regionas būtų geriau pasirengęs būsimiems nuosmukiams ir būtų užtikrinta didesnė ekonominė konvergencija.
„Mūriniai pamatai“
Šalims nesutariant dėl europinės indėlių draudimo sistemos sukūrimo, bankų sąjunga, apie kurią jau seniai diskutuojama, vis dar nebaigta kurti.
O drąsus Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pasiūlymas suformuoti euro zonos biudžetą nesulaukė tokio pat drąsaus palaikymo: valstybės narės gruodį tesutarė išnagrinėti sušvelnintą pasiūlymą.
Ambicingesni E.Macrono planai paskirti euro zonos finansų ministrą arba sukurti europietiškąjį tarptautinį valiutos fondą buvo apskritai nustumti į šalį.
Tuo tarpu ECB ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad paremtų eurą, pažymėjo buvęs Prancūzijos centrinio banko ekonomistas Gilles Moecas.
O N.Veronas laikosi nuomonės, kad eurą sustiprino bankų balansų valymas, pastangos suvaldyti valstybių skolas ir išskirtiniai ECB veiksmai.
Euras dabar yra „milžinas ant mūrinių, o ne ant smėlio pamatų“, pažymėjo jis.
