Galime kasmet iš naujo padūsauti, kad nereikalingais tapę darbuotojai išmetami „jų pačių iniciatyva“ ir lieka be priklausančių išeitinių kompensacijų.
Darbuotojo iniciatyva nutrūksta trys ketvirtadaliai darbo sutarčių, rodo duomenys, jiems išeitinės nepriklauso. Darbdaviai patys atleidžia tik 5 proc. Galime tik paspėlioti, kokios yra realios proporcijos.
O kodėl? Nes atleisti darbuotoją vis dar nemažai kainuoja ir daug rūpesčių. Ir turi kainuoti – juk žmogus atidavė savo laiką, įgūdžius ir pastangas, galbūt dešimtis metų savo gyvenimo. Dabar jį galbūt kaip fakso aparatą išstumia koks nors išmanesnis prietaisas – tokiam žmogui reikės ir persikvalifikuoti, naują darbą susirasti, ir išgyventi.
Taigi, valstybė, o tai yra mes, sutarėme, kad darbdaviai privalo susimokėti atleidžiamiems darbuotojams. Taip nėra visose šalyse, kai kur išeitinės – darbuotojo ir darbdavio susitarimo reikalas. Bet mes susitarėme ir įtvirtinome įstatymu.
Reikalas tas, kad kai verslininkas mato, kad iš jo kišenės teks traukti papildomus tūkstančius – motyvacija labai menka. Galbūt finansinė padėtis prasta ir įmonės išgyvenimo klausimai įsijungia, galbūt darbuotojas „buvo labai blogas“, o gal elementarus godumas veikia. Tarsi vištidės saugojimu lapė užsiima – kodėl darbuotojas turi nuo to kentėti?
Dabar pamąstykime, kas atsitiktų, jei verslininkas jau būtų susimokėjęs į valstybės fondą išeitinėms kompensacijoms ir valstybė atsistotų į jo vietą?
Susimokėk iš anksto ir būk ramus
Jei sutariame, kad dabartinė problema yra rimta – darbdaviai vengia atleisti darbuotojus ir jie lieka be išeitinių, galima pasižiūrėti, ar yra sprendimo būdų, kad būtų ne blogiau, o geriau.
Kas atsitiktų, jei išeitinės išmokos būtų pertvarkytos kaip valstybinis socialinis draudimas? Nebe darbdaviai mokėtų išmokas darbuotojams, bet tą atliktų valstybės fondas.
Darbdaviai tam mokėtų įmokas – kiek didesnį procentą prie įprastai mokamų tarifų. Bet mainais jiems nebereikėtų mokėti išeitinių kompensacijų.
Darbdaviams nebeliktų paskatos taupyti reikalaujant, kad darbuotojai patys pildytų prašymus ar „šalių susitarimu“ – jie už išeitines jau būtų susimokėję.
Tai išspręstų ne tik negautų išmokų problemą. Nebeliktų konfliktų tarp darbuotojų ir darbdavių, nereikėtų tūkstančių nepatogių pokalbių, darbuotojai galėtų ramiai planuotis savo karjeras ir būti užtikrinti, kad jiems bus atlyginta už nenumatytus pokyčius.
Darbdaviai gi galės sutaupyti buhalterijai, teisininkams, o verslininkai pataupys nervines ląsteles nesibaimindami darbo inspektorių vizito. Galės atsidėti paslaugų ir prekių plėtrai ir pelno didinimui.
Toks fondas galėtų būti puikiai balansuojamas, prognozuojamas, sukaupęs atsargą neramiems laikams, o gerais laikais – investuojantis ir didinantis grąžą darbuotojams.
Dar daugiau, Lietuvoje kalbama ir EK rekomenduoja, kad rinktume mokesčių, kurie nelėtintų ekonomikos augimo.
Išmokų fondo idėja leistų didinti perskirstymo per biudžetą procentą, o ekonomikos augimą, sakyčiau, netgi padidintų. Visų pirma, blogais laikais verslas galėtų greičiau efektyviau persitvarkyti, o gerais – neštų daugiau pinigų. Mažiau būtų biurokratinių procedūrų, reguliavimų ir kontrolės. Lengvesnis darbuotojų atleidimas – tai ir lengvesnis darbuotojų priėmimas.
O iš kur pinigų pradžiai? Pinigų jau yra
Naujas Darbo kodeksas turėjo iš dalies mažinti šią problemą, tačiau panašu, kad problemą tik pagilino. Itin ilgai dirbusiems, bet atleistiems darbuotojams išeitines išmokas jau dvejus metus moka ne darbdaviai, o valstybė per specialų ilgalaikio darbo išmokų fondą (IDIF).
Kadangi darbdaviams liko prievolės mokėti išeitines, jie ir toliau jas mokėti vengia. O jei darbuotojas „išėjo pats“, jam ir valstybinė kompensacija nepriklauso. Darbuotojams teko susitaikyti su mažesnėmis išeitinėmis.
Ir štai fonde, kuris turėjo virsti solidžiomis išeitinėmis kompensacijomis, tik kaupiasi pinigai. Liepą buvo 72 milijonai eurų, dabar, tikėtina, suma bus dar didesnė. Kol nebus pakeisti teisės aktai, sunku ir pagalvoti, kiek ten sukaupsime.
Perkėlus išeitinių mokėjimo prievolę nuo darbdavių į šį fondą, sukaupta suma jau būtų puiki pradžia ir galimas rezervas.
Taip vienu akmeniu būtų galima užmušti antrą zuikį – neveikiančią sistemą praplėsti ir padaryti veikiančia.
Mokėkime visiems – kam žiūrėti į atleidimo popierius?
Dabar pabandykime pažiūrėti dar toliau. Galbūt apskritai būtų galima išmokų sritį pertvarkyti taip, kad išeitinės išmokos būtų mokamos visais atvejais, nesvarbu, kokia buvo darbo sutarties nutraukimo priežastis, kieno iniciatyva? Na, išskyrus grubius pažeidimus.
Vadovai įprastai savo sutartyse turi „auksinius parašiutus“. Nesvarbu kieno iniciatyva nutrūktų jo darbo sutartis – jo paties ar darbdavio – nusileidimas saugus. Darbuotojams gi poros mėnesių atlyginimo siekiančios išmokos jau gaila.
Kai kalbame apie žmones, kurie darbui paaukojo kartais 20 ar daugiau metų, nuo jų sumokėtos įmokos fondui seniai būtų sunešusios riebesnį pliusą nei kelių mėnesių išeitinė. Darbuotojas, keisdamas savo karjeros kryptį, prisiima nemenką riziką, kuriai nepasiteisinus gali likti Užimtumo tarnybos klientu. Kodėl jo nepaskatinti?
Tačiau esmė čia kita. Verslininkams visais atvejais bus saugiau, kai darbuotojas pats parašo atleidimo lapą – toks darbuotojas nebeturės galimybių reikšti priekaištų, nesikreips į teismą. Universali išmoka, nepriklausomai nuo atleidimo būdo, leistų užkardyti bet kokius darbdavių manipuliavimus atleidžiant darbuotojus.
Darbuotojai, atleisti ar išėję patys, gautų paspirtį įgyvendinti savo naujus planus, persikvalifikuoti ar atgauti prarastas jėgas, atstatyti sveikatą.
Dar tai prisidėtų ir prie socialinio teisingumo, konkurencingumo. Visi įgytų vienodas teises, nepriklausomai, ar dirba sąžiningam darbdaviui, ar nesąžiningam. O visi darbdaviai susimokėtų, nepriklausomai, ar jie sąžiningi, ar ne. Neliktų konkurencinio pranašumo, įgyjamo skriaudžiant.
Galbūt dalis darbuotojų tikrai pasinaudotų galimybe pasikeisti darbą, papildomai gaunant paskatą, bet dešimteriopai daugiau būtų tokių, kurie išsivaduotų iš darbdavių suktybių.
Dabar darbuotojus mokome žinoti savo teises ir jas ginti, kreiptis į profesines sąjungas ar ieškoti teisinės pagalbos – universalios išmokos iš valstybės fondo leistų sutaupyti vietą smegenyse, nes to žinoti ir ginti nebereikėtų.
Piktnaudžiaus? Dirbs mėnesį ir išeis? Vargu. Šiuo metu dirbant iki metų išeitinės dydis Darbo kodekse – už pusę mėnesio. O už bandomąjį laikotarpį – nieko.
Galima įvesti saugiklių, kad fondas nevirstų „premija už išėjimą iš darbo“ – pvz., jei įsidarbinama pas tą patį darbdavį ar akcininką, galima įpareigoti išmoką grąžinti. Bet verčiau sudėlioti išmokas taip, kad neliktų ir šios paskatos – juk jei dirbsi dar ilgiau, išmoka taip pat didės. Tai dalis tavo atlyginimo, tik perkelta į ateitį, kai išeini iš darbo.
Dabar tikrai yra žmonių, kurie įsikabinę savo kėdės ir laukia atleidimo – nes priklauso didelė išeitinė. Tokie žmonės sulauktų galimybės tiesiog pasitraukti iš darbo ir imtis to, ką mėgsta, ieškoti naujų galimybių. Darbdaviams – nebereikėtų sukti galvos, ką daryti su nenašiu ir nemotyvuotu darbuotoju.
Atsivertų neribotų galimybių
Valstybės mokamos išeitinės kompensacijos ir jas kaupiantis fondas galėtų būti tik pradžia. Vėliau toks fondas galėtų tapti centrine ašimi, per kurią finansuojamas darbuotojo grąžinimas į darbo rinką. Keli pavyzdžiai.
1. Darbuotojai ir profesinės sąjungos ir toliau galėtų derėtis dėl geresnių sąlygų iš darbdavių – papildomų išmokų per kolektyvines sutartis ar kitų paskatų. Galbūt būtų galima suderinti ir taip, kad didesnes garantijas siūlantys darbdaviai mokėtų didesnius tarifus į fondą, kuris atitinkamai išmokėtų didesnes išeitines. Taip ir popierinės deklaracijos ar neveikiančios kolektyvinės sutartys pavirstų kūnu.
2. Valstybė dabar yra įsipareigojusi mokėti nedarbo išmokas, remti užimtumą, perkvalifikuoti darbuotojus ir pan. Galbūt šios sistemos galėtų būti sujungtos, papildyti viena kitą ir tapti didesniu priemonių rinkiniu, orientuotu į kiekvieną asmeniškai? Galbūt darbuotojai galėtų pasirinkti išmokos periodiškumą ir dydį, o galbūt ją nukreipti mokymuisi? Gal dėl elementaraus efektyvumo – masto ekonomijos – ilgainiui būtų galima tiesiog mokėti didesnes išmokas?
Idėjų gali būti daug ir įvairių, tereikia jas gerai įvertinti, pasverti, suskaičiuoti ir tuomet – įgyvendinti. Bet pirmasis žingsnis – kad kūnas stovėtų ne ant galvos, o ant kojų.
Ką manote jūs? Pasidalinkite savo mintimis komentaruose.
Ernestas Naprys yra 15min žurnalistas. Tai yra autoriaus nuomonė, nebūtinai atspindinti redakcijos nuomonę.
