Pirmasis neišsipildęs lūkestis yra konkurencingos energijos kainos. Tikriausiai niekas negalėjo tikėtis, kad jos tiesiog grįš į prieš Rusijos-Ukrainos karo pradžią buvusį kainų lygį. Atsinaujinančios energijos pajėgumų didinimo tempai sulėtėjo, vėjo ir saulės energijos tiekimo grandinės trūkčioja tai nuo išaugusių įrengimo kaštų, projektų rentabilumo sumažėjimo, tai nuo Kinijos importo konkurencijos vietos rinkoje.
O Europos Sąjungoje ir Lietuvoje (šių metų kovo mėn. – 0,284 Eur/kWh; GlobalPetrolPrices.com, 2023) verslo įmonėms elektros kainos lieka aukštesnės nei pagrindinėse jos tarptautinės prekybos konkurentėse, JAV (šių metų kovo mėn. – 0,139 Eur/kWh) ir Kinijoje (šių metų kovo mėn. – 0,081 Eur/kWh).
Taigi, pirma ko kitais galėtų norėti Lietuvos pramonė – tai žemesnių, konkurencingų energijos kainų. Tačiau suprantama, kad reikšmingiems energijos kainų pokyčiams pasiekti reikalingos investicijos į energetikos sektorių, kurioms taip pat reikia laiko.
Antras apviltas lūkestis šiais metais – eksporto rinkos. Nepaisant to, kad Kinija yra strateginė Europos Sąjungos konkurentė, Europos Sąjungos ekonomika ir jos augimas didele dalimi yra susiję su Kinija, viena didžiausių Europos Sąjungos prekybos partnere. Šių metų pradžioje buvo dedamos didelės viltys, kad po COVID-19 pandemijos ribojimų atšaukimo Kinijos ekonomikos, tikėtasi, staigus atsigavimas timptels viršun ir Europos Sąjungos ekonomiką (visų pirma dėl atsigavusio Vokietijos eksporto į Kiniją; nors Lietuvos eksportas į Kiniją nėra reikšmingas, tačiau Lietuva yra Vokietijos globalių tiekimo grandinių dalyvė).
Tačiau tai nepasitvirtino, o Kinijos pramonė ir vidaus vartojimas neatsigauna ir dabar. Tikėtina, kad ir ateinančių metų pradžioje Kinijos ekonomikos augimas nebus tvirtas.
Žinoma, mums svarbios ir kitos eksporto rinkos, t. y. Skandinavijos šalys, kuriose ekonominė situacija šiais metais irgi buvo nuvilianti. Žinant, kad didėja pasaulio poliarizacija ir artimiausiais metais prognozuojamas gana kuklus tarptautinės prekybos augimas, kitais metais viltis galima tik tolesnės sėkmingos eksporto rinkų diversifikacijos.
Darbo užmokestis Lietuvoje nenustoja augti, net jei šalyje fiksuojama tam tikra ekonomikos augimo stagnacija, darbo užmokestis už valandą šių metų III ketv. buvo 11,2 proc. didesnis nei praėjusių metu III ketvirtį. Tuo tarpu Europos Sąjungoje jis augo tik 5,7 procento. Tokie darbo užmokesčio augimo tempai Lietuvoje nestebina jau keletą metų. Jie visų pirma susiję su darbo rinkos problemomis, t. y. nuolatine ir net chroniška tampančia darbuotojų trūkumo problema.
Mažėjančios eksporto apimtys (ir eksportuojamos produkcijos kainos) ir tebeaugantys atlyginimai tampa rimtu iššūkiu Lietuvos pramonės įmonėms. Pramonės atstovams norėtųsi, kad ateityje darbo užmokesčio kaštai vis labiau atspindėtų realų darbuotojų darbo produktyvumo augimą.
Veiklos produktyvumui padidinti be galo svarbios yra investicijos. Lėčiau nei darbo užmokestis auganti pramonės pridėtinė vertė reiškia tik vieną – santykinai mažiau jos skiriama investicijoms. O šis laikotarpis yra be galo svarbus tiek Lietuvos, tiek visos Europos Sąjungos pramonei, siekiančiai transformuotis į švarų, tvarų, integruojantį skaitmeninius ir dirbtinio intelekto sprendimus konkurencingą pasaulyje sektorių.
Šių metų rugsėjo mėn. Europos Centrinis Bankas paskutinį kartą padidino palūkanas iki aukščiausio istorijoje lygio (iki 4 proc.), o Lietuvos verslas tapo vienu brangiausiai besiskolinančiu investicijoms Euro zonoje. Nepaisant to, kad galimai bus fiksuojama recesija Euro zonoje, menkai tikėtina, kad palūkanų normos bus mažinamos taip pat greitai, kaip buvo didinamos. Tikėkimės, kad jos pradės mažėti anksčiau, o ne vėliau, ir investicijų tempai reikšmingai nemažės.
Galiausiai norėtųsi įvardinti penktą norą – kad pramonės problemos nebūtų tik jos pačios galvos skausmas. Norėtųsi, kad rastųsi sveika, visoms suinteresuotoms pusėms reikšminga diskusija apie realų pramonės proveržį artimiausiais metais kartu sprendžiant energijos, eksporto rinkų, darbo kaštų augimo ir kapitalo kaštų problemas.
