O kaip į uždavinį reikėtų įsiskaityti nesidedantiems, jog iškart žino atsakymą? Kokius veiksnius reikėtų įvertinti ir kaip užtikrinti ilgalaikį tvarų ne tik MMA, bet ir vidutinio atlyginimo augimą Lietuvoje (galiausiai toks ir turėtų būti pagrindinis tikslas)?
Darbo našumas apskaičiuojamas dalinant visą šalyje sukurtą pridėtinę vertę (arba BVP) iš dirbančiųjų asmenų skaičiaus arba visų darbuotojų dirbtų valandų skaičiaus. Šiame komentare kalbama tik apie vieno darbuotojo darbo našumą ir lyginama sukurta pridėtinė vertė tenkanti vienam dirbančiajam.
Didesnis darbo našumas reiškia, kad šalyje sukuriama daugiau pridėtinės vertės, tenkančios vienam darbuotojui. Būtent sukurta bendroji pridėtinė vertė yra tas pyragas, kurį dalinamės, kai kalbame apie darbo užmokesčio mokėjimą ir investuotojo pelną plačiąja prasme (kurio dalis skiriama investicijoms).
Visiems žinoma, kad Lietuvoje bendroji pridėtinė vertė, tenkanti vienam dirbančiajam, yra mažesnė nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Jei 2023 metais vidutiniškai vienam dirbančiam Europos Sąjungoje teko apie 71 111 eurų, tai Lietuvoje – 44 039 eurai (lyginama nominalia verte, nes atlyginimai ir investicijos einamaisiais metais mokami nominalia verte; palyginimui Airijoje – 180 384 eurai, Vokietijoje – 82 032 eurai, Estijoje – 48 244 eurai, Latvijoje – 40 492 eurai, Lenkijoje – 38 777 eurai).
Nominalia verte Lietuvoje generuojama bendroji pridėtinė vertė siekia apie 66 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tačiau perkamosios galios paritetais situacija yra daug geresnė, nes tada bendroji pridėtinė vertė, tekanti vienam dirbančiajam, siekia apie 86 proc. Europos Sąjungos vidurkio, t. y. net jei nominalia verte generuojame bendrosios pridėtinės vertės mažiau, vertinant perkamosios galios paritetais mūsų perkamoji galia yra tik apie 15 proc. mažesnė nei Europos Sąjungos vidurkis.
Dabar apie dalybas. Yra du pagrindiniai sukurtos pridėtinės vertės „dalininkai“, tai darbuotojas ir investuotojas (verslininkas). 2023 metais iš 44 039 eurų sukurtos bendrosios pridėtinės vertės, tenkančios vienam darbuotojui, vidutiniškai 24 000 eurų buvo skirti darbuotojų užmokesčiui mokėti ir tai sudarė apie 54 proc. visos sukurtos pridėtinės vertės (kai Europos Sąjungoje vidutiniškai skiriama apie 52 proc. visos bendrosios pridėtinės vertės).
Vadinasi, investuotojui liko 46 proc. visos sukurtos bendrosios pridėtinės vertės (apie 20 000 eurų), kurią jis gali skirti investicijoms ir galiausiai pačiam grynajam pelnui generuoti. Visiškai suprantama, kad jei didėja darbo užmokesčiui skiriama bendrosios pridėtinės vertės dalis, atitinkamai mažėja investicinis įmonės potencialas (potencialas kurti naujas darbo vietas ir technologiškai atnaujinti esamas). Net jei investuotojas visiškai atsisakytų savo grynojo pelno – tarkime, nusprendžia dirbti tiesiog iš filantropinių sumetimų, tada Lietuvos „filantropo“ potencialas investuoti būtų gerokai mažesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje.
Jei 2023 metais Europos Sąjungos toks „filantropas“ galėtų investicijoms skirti beveik 37 000 eurų, tai Lietuvos – tik 20 000 eurų bendrosios pridėtinės vertės tenkančios vienam dirbančiajam.
Pasivyti Europos Sąjungos našumo vidurkį galima tik didinant darbo našumo augimo tempus. Ir tai pasiekiama tik reikšmingai didinant investicijas į inovacijas ir į darbuotojų gebėjimus. O čia bėda. Investicinį potencialą mažina vienas greičiausių Europos Sąjungoje darbo kaštų augimas, labai ribota prieiga prie kapitalo ir šiuo metu itin aukštos palūkanų normos. Investicijos į darbuotojų gebėjimus mūsų šalyje yra menkai efektyvios.
Nors švietimui šalyje skiriama panašiai kaip Europos Sąjungoje (dalis BVP), tačiau parengti specialistai netenkina šalies darbo rinkos poreikių nei kiekybine, nei kokybine prasme. O mokymasis visą gyvenimą, kuris turėtų tapti integralia kiekvieno darbuotojo darbinio gyvenimo dalimi, kol kas yra tik fragmentiškas atskirų individų pasirinkimas.
Grįžtame prie investicinio potencialo. Jau žinome, kad vidutinis Lietuvos įmonių potencialas yra mažesnis nei vidutiniškai Europos Sąjungoje. Jos investicijoms į ilgalaikį turtą turi tiesiog mažiau pinigų. Tačiau ir turėdamos mažiau pinigų, jos skiria panašią BVP dalį investicijoms į ilgalaikį turtą kaip ir kitos Europos Sąjungos šalys. 2023 metais Lietuvoje apie ilgalaikėms investicijoms buvo skirta apie 23,3 proc. BVP, kai Europos Sąjungoje – 21,9 proc. BVP.
Tačiau pagrindinis skirtumas atsiskleidžia šių investicijų struktūroje. 2023 metais tik 11 proc. visų ilgalaikių investicijų buvo skirta intelektinei nuosavybei, kai Europos Sąjungoje – apie 18 proc. Airijoje investicijos į intelektinę nuosavybę 2023 metais siekė apie 48 procentus visų ilgalaikių investicijų (štai ir Airijos didžiausios bendrosios pridėtinės vertės tekančios vienam darbuotojui paslaptis ir greito šalies praturtėjimo paslaptis).
2022 metais Europos Sąjungoje tyrimams ir vystymui (R&D) buvo skirta 2,24 proc. BVP, o Lietuvoje tais pačiais metais – tik 1,02 proc. BVP. Mes jau dvigubai atsiliekame nuo Europos Sąjungos. Situacija dar prastesne, jei palygintume kiek patentų už tuos skirtus pinigus tyrimams ir vystymui registruota Lietuvoje.
O dabar nokautas. Europos tarptautinės politinės ekonomikos centro (European Centre for International Political Economy) paskelbtoje politikos apžvalgoje teigiama, kad Europos Sąjunga turėtų tyrimams (R&D) skirti apie 4–5 proc. BVP iki 2040 metų, jei norėtų pasivyti JAV darbo našumo lygį (kuris 2023 metais siekė 168 023 eurus bendrosios pridėtinės vertės tenkančios vienam dirbančiajam).
Arba kitaip pasakysiu, darbuotojai turėtų būti suinteresuoti, kad įmonės kuo daugiau investuotų į tyrimus ir naujas technologijas, suinteresuoti patys mokytis visą gyvenimą ir tik tada galėtų tikėtis, kad jų atlyginimai augs ir augs tvariai.
Todėl derybos dėl MMA turėtų būti derybos dėl darbo našumo augimo tempo, kuris priklauso nuo dviejų dedamųjų, t. y. nuo darbuotojų gebėjimų ir investicijų. Norėdami greičiau pasivyti bent jau Europos Sąjungos darbo našumo lygį, investuoti į gebėjimus ir inovacijas turime santykinai daugiau nei pati Europos Sąjunga. Ir čia susitarimo dėl ne mažiau 4 proc. BVP skyrimo tyrimams ir vystymui mums labai reikia. Manau dėl to reikėtų tartis Trišalėje taryboje, kai pats MMA yra tik susitarimo dėl darbo našumo dedamųjų, pasekmė.
