Sustoti ir apgalvoti
Įprastos 2-3 proc. infliacijos daugelis nė nepastebime, tačiau metinei infliacijai priartėjus prie 20 proc. ribos, kaip kad šiuo metu yra Lietuvoje, santaupų nuvertėjimo faktas tampa akivaizdus ir labiau skatina ieškoti sprendimų jų vertei apsaugoti.
Beje, Lietuva nėra išskirtinė, nes didelė infliacija stebima ir kitose Europos šalyse ar JAV, kur jos dydis siekia kelių dešimtmečių aukštumas. Pagrindiniai veiksniai, sukėlę dabartinę infliaciją – tai po pandemijos pilnai neatsistačiusios pasaulio tiekimo grandinės, 2-3 kartais pabrangusios įvairios žaliavos ir padėtį rinkose dar labiau paaštrinusi karinė Rusijos invazija į Ukrainą.
Šiuo metu stebime atsiritant antrąją infliacijos bangą. Prie jos prisideda išaugusios įmonių sąnaudos, kurias jos perkelia į savo produktų ir paslaugų kainas, be to, toliau jaučiamas darbo jėgos trūkumas ir didėjantys darbuotojų lūkesčiai dėl atlygio.
Atsižvelgdami į šiuos veiksnius, JAV ir Europos centriniai bankai imasi spartaus pinigų politikos griežtinimo. Prognozuojama, kad FED bazinių palūkanų norma šių metų pabaigoje gali viršyti 3 proc., o ECB palūkanų normą planuoja kilstelėti bent iki 1 proc.
Istoriniai 1954-2007 m. JAV rinkos duomenys rodo, kad augant infliacijai FED padidina palūkanų normą. Didesnis infliacijos ir bazinių palūkanų lygis visuomet lemia tam tikro masto recesiją.
Pagrindinis patarimas esant tokioms aplinkybėms yra susilaikyti nuo stambių sumų investavimo. Aišku, visada yra tikimybė pataikyti ir „išlošti“, tačiau rinkoje vyraujantis sentimentas tam nepalankus. Vienintelė išimtis – obligacijų rinka, kuri dėl savo konservatyvumo paprastai yra atsparesnė recesijai, tačiau dėl to ir mažiau pelninga. Nepaisant to, reguliarus nedidelių sumų investavimas yra rekomenduotinas.
Skaidyti ir valdyti
Žinant, kad beveik visų recesijų metu JAV, Europos ir Kinijos biržų akcijos rodydavo neigiamą rezultatą, gali būti verta pasižiūrėti į kitas turto rūšis. Čia gerų žinių šiuo metu nėra, nes lėtėjant ekonomikai, įvairios turto rūšys praranda savo vertę – mažėja ir aukso, ir žaliavų, ir nekilnojamojo turto vertė. Tai lemia sumažėjęs vartojimas ir mažėjanti paklausa.
Tikėtina, kad šiuo metu išaugusios žaliavų, energijos išteklių ir degalų kainos, tėra tik „prieškrizinis slogutis“, kuris po pusmečio ar panašiai išsikvėps ir situacija bent jau jų kainų atžvilgiu normalizuosis. Suprastėję lūkesčiai gali persimesti ir į kitus ekonomikos sektorius, o įsivyravęs atsargumas bent jau pristabdyti NT brangimą. Kaip elgtis tokioje aplinkoje?
2007-2008 m. pasaulio finansų krizės pamokos parodė, kad daugiausiai pasiekia tie, kas investuoja pagal strategiją „skaidyk ir valdyk“. Tai yra, išskaido valdomą turtą mažesnėmis porcijomis, investuoja reguliariai ir taip stengiasi sumažinti kylančių rizikų poveikį.
Tie, kas buvo investavę didelę sumą į pasaulio akcijų krepšelį prieš 2007 m. lapkričio mėnesį ir stebėjo savo portfelio kainų pokyčius, galėjo patirti tikrų amerikietiškų kalnelių įspūdį. Po dviejų mėnesių tokio portfelio vertė buvo sumažėjusi apie 10 proc., po trijų mėnesių – ūgtelėjusi 5 proc., o 2009 m. vasarį ji pasiekė savo žemiausią tašką ir kainavo 31 proc. mažiau, palyginus su pradine verte. Ankstesnę savo vertę toks portfelis pasiekė po septynerių metų.
Kita vertus, jei būtume į tą pačią pasaulio akcijų kryptį reguliariai investavę, pavyzdžiui, po 100 eurų per mėnesį, nuo 2007 m. pabaigos iki šiandien bendra investuotų lėšų suma sudarytų 17,4 tūkst. eurų, o bendra investicijos vertė, įskaičiuojant uždirbtą grąžą, siektų apie 36 tūkst. eurų. Tai reiškia, kad būtumėte padvigubinę investuotą sumą ir taip gerokai viršiję per šį laikotarpį vyravusią infliaciją.
Apskritai, infliacija rinkų grąžą pranoksta tik retais atvejais, o per ilgą laikotarpį, tai yra, 10-20 metų akcijų rinkose uždirbama grąža savo dydžiu infliaciją gerokai lenkia.
Aukso spindesio vertė
Vyraujant didelei infliacijai daugiau susidomėjimo sulaukia investicijos į tauriuosius metalus, o ypač į auksą. Jis tarp investuotojų pasirinkimų vis dažniau prisimenamas dabartiniu metu. Ką verta apie tai žinoti?
Auksas yra nestandartinė investicija, nes jo vertę sunku išmatuoti. Viena vertus, tai nėra verslas, kuris kurtų pridėtinę vertę ir generuotų pajamas. Antra, teoriškai aukso kiekis žemėje yra baigtinis dydis, nors šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek aukso dar gali būti neišgauta. Todėl galiausiai jis nėra toks ribotas resursas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Istoriškai auksas dažnai brangsta nuvertėjant pinigams. Priežastis ta, kad aukso atsargas perka centriniai bankai, norėdami papildyti savo rezervus ir sudaryti tam tikrą atsvarą savo išleistai valiutai. Kai centriniai bankai vykdo skatinamąją politiką ir padidina ekonomikoje cirkuliuojančių pinigų kiekį, pinigų ir aukso santykis keičiasi pastarojo naudai.
Vis dėlto ši priklausomybė po to, kai 1971 m. JAV doleris buvo atsietas nuo aukso standarto, nebėra tokia tiesioginė. Pavyzdžiui, auksas smarkiai pabrango po pasaulio finansų krizės, tačiau, nepaisant pastarąjį dešimtmetį vyravusių žemų bazinių palūkanų, jo kaina iki šių metų pradžios smarkiai nesikeitė.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad auksas istoriškai yra pasitvirtinusi kaip apsaugos nuo aukštos infliacijos priemonė. Tačiau pasitaikydavo pakankamai ilgų periodų, kai jo grąža buvo nedidelė ar netgi neigiama. Todėl šimtaprocentinės garantijos, kad auksas dabartinėje aplinkoje padės išsaugoti pinigų vertę, taip pat nėra.
