Pagrindinis greitosios mados pranašumas – prieinamumas, nes madingus drabužius žmonės gali nusipirkti neišleisdami per daug pinigų.
Visgi ši industrija susilaukia daug kritikos, nes rūbai gaminami itin netvariu būdu – į aplinką išleidžiami dideli anglies dvideginio emisijų kiekiai, o trečiosiose šalyse įsikūrusių fabrikų darbuotojai priversti dirbti už mažus atlyginimus, gyvena prastomis sąlygomis.
Be to, šie drabužiai nėra patvarūs, jų kokybė prasta ir dažnai jie nusidėvi vos po kelių apsivilkimų. Išmestų ar neparduotų drabužių krūvos vėliau atsiduria sąvartynuose trečiosiose šalyse.
EK duomenimis, kasmet vidutinis ES pilietis išmeta 12 kg drabužių ir avalynės, iš kurių daugiau nei trys ketvirtadaliai sudeginami arba patenka į sąvartynus. Prognozuojama, kad drabužių ir avalynės suvartojimas 2030 m. padidės iki 102 mln. tonų, kai 2019 m. sudarė 62 mln. tonų, rodo Europos aplinkos agentūros duomenys.
Tad Europos Komisija nusprendė imtis veiksmų.
