„Viskas čia labai smarkiai pasikeitė nuo tada, kai aš čia atvykau. Viskas pasikeitė. Vilniaus miesto centras pasikeitė, nes ekonomika pasikeitė. Tai yra gerai“, – 15min.lt kalbėjo daugiau nei 20 metų Rygoje gyvenantis ir Baltijos valstybėmis besidomintis danas. Lietuvoje jis viešėjo SEB banko kvietimu.
– Kuri Baltijos valstybių yra mažiausiai išsivysčiusi?
– Tai yra Latvija. Tą liudija daug indikatorių. Geriausias pavyzdys būtų BVP vienam asmeniui. Latvija pagal tai atsilieka. Lietuva ir Estija yra arti viena kitos.
– Ar Latvija pasivys Lietuvą ir Estiją?
– Skirtumai nėra labai dideli, bet jie visą laiką buvo. Lietuva vejasi Estiją, bet Latvija visada atsiliko nuo abiejų. Žiūrint į demografiją, į emigraciją, galima manyti, kad Latvija ir toliau atsiliks, nes demografiniai rodikliai Latvijoje yra blogiausi.
Nesitikiu, kad Latvija dabar pasivys. Ilgainiui tai yra įmanoma.
Baltijos šalyse yra dvi didelės problemos. Viena tai yra vijimasis, ir visi dalykai, ko tam reikia. O jų tikrai yra daug – kaip veikia viešasis sektorius, kaip veikia švietimo sistema ir daug, daug kitų dalykų.
Aš visada maniau, kad darbo rinka Lietuvoje jau yra pakankamai liberali. Ji labai skiriasi nuo Prancūzijos, kur žmones atleisti labai sunku.
Ateičiai taip pat labai svarbu yra užsitikrinti, kad būtų dirbančių žmonių. Mes turime pensininkų, kuriais reikia pasirūpinti, ir mums reikia žmonių, kurie galėtų tą daryti, kurie galėtų mokėti mokesčius.
Dėl skurdžios demografinės situacijos – gimsta mažai vaikų, daug jaunų žmonių emigruoja – mūsų darbo jėga trauksis. Demografinė ateities našta yra labai opus klausimas. Bus mažai dirbančių žmonių ir daug pensininkų.
– Kaip argumentą, kodėl žmonės turėtų neemigruoti, o likti čia, minėjote faktą, kad čia galima daug greičiau kilti karjeros laiptais.
– Taip, galima. Jauni žmonės gali kilti labai greitai. Tai iš dalies susiję su sovietiniais laikais, nes vis dar yra žmonių iš to laikmečio, kurie nėra pakankamai kvalifikuoti moderniems laikams. Dėl to galima kilti labai greitai. Danijoje man karjerą daryti būtų buvę daug sunkiau. O čia žmogus, pavyzdžiui, vos 28 metų, jau dalija savo vizitines korteles. Žmonės turėtų tai vertinti, tai yra galimybė, kokios nėra Vakarų Europoje.
– Ar Lietuva pasiruošusi naujajam Darbo kodeksui?
– Aš visada maniau, kad darbo rinka Lietuvoje jau yra pakankamai liberali. Ji labai skiriasi nuo Prancūzijos, kur žmones atleisti labai sunku. Darbo kodekso pakeitimas reikalautų tinkamų išmokų žmonėms, ieškantiems kitų darbų.
Liberalioje darbo rinkoje lengva atleisti žmones, ir todėl tikėtina, kad įmonės noriau samdys žmones. Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje labai sunku atleisti žmogų. Tai taip pat reiškia, kad įmonės labai nenoriai samdo naujus žmones, nes jie nori juos priimti tik tuo atveju, jeigu galės juos išlaikyti labai labai ilgai. Tai reiškia, kad labai sunku įsidarbinti jauniems žmonėms. Manau, kad tai yra labai liūdna. Labai svarbu yra įdarbinti jaunus žmones.
Todėl aš pritariu liberaliai darbo rinkai, bet tada yra būtina, o Lietuva to negali sau leisti, padidinti nedarbo išmokas žmonėms, ieškantiems darbo. Čia išmokos nėra labai didelės.
– Ar struktūrinis nedarbas yra problema?
– Ypač Latvijoje. Šalyje yra Ryga ir viskas, kas lieka. Lietuva yra kitokia – yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda. Latvijoje kaimiškose vietovėse gyvena žmonės, kurie galbūt yra nepakankamai kvalifikuoti gyventi Rygoje ir rasti ten darbą, jie net negali ten persikelti. Struktūrinis nedarbas kelia nerimą.
Jis yra ir Lietuvoje. Priežasčių galima ieškoti 1991 metuose – Rytų Europoje yra įprastas struktūrinis nedarbas. Iki 1991 metų pramonė buvo kur kas didesnė, dėl to daug žmonių buvo gerai pasiruošę dirbti pramonėje – fizikai, chemikai, inžinieriai.
Baltijos šalyse, kur sunkioji pramonė nėra didelė, paslaugos turėtų sudaryti apie 70 proc. BVP.
Bet moderni ekonomika yra labiau orientuota į paslaugų sektorių. Dabar tau nereikia būti inžinieriumi, bet reikia, pavyzdžiui, mokėti anglų kalbą. Dabar išmokyti inžinierių dirbti viešbutyje yra sunku. Daugeliui žmonių 1991 metai buvo katastrofiški. Kai kurie žmonės, žinoma, prisitaiko, tačiau daug tampa tiesiog nevykėliais, žmonėms vis dar sunku prisitaikyti prie rinkos ekonomikos, minties, kad kai kas kainuoja daug brangiau, nei kainavo sovietų laikais.
Normalu, kad neturime daug žmonių, kurie dirba pramonėje. Pagaminti automobilį šiais laikais nebereikia tiek daug žmonių. Daug daugiau žmonių gali dirbti paslaugų sektoriuje. To reikia modernioms ekonomikoms. Jų apie 50 proc. BVP ateina iš paslaugų sektoriaus. Baltijos šalyse, kur sunkioji pramonė nėra didelė, paslaugos turėtų sudaryti apie 70 proc. BVP.
– Tai yra teigiama tendencija?
– Man nesvarbu, kad žmonės gamina kažką materialaus ar kažką neapčiuopiamo. Svarbu, kad jie turi darbus. Tai yra daug svarbiau. Bankai ar viešbučiai negamina produkto, bet jie yra labai naudingi ekonomikai.
Pasižiūrėkime į Lichtenšteiną. Turiu nuojautą, kad jie išvis nieko negamina. Bet tai vis tiek yra turtinga valstybė.
Vokietija vis dar gamina daug produktų, nes jie turi labai išsilavinusius ir kvalifikuotus darbuotojus, pavyzdžiui, automobilių gamybai.
– Ar Baltijos valstybės prisitaiko prie šių permainų?
– Rinkos ekonomika reaguoja į pasiūlą ir paklausą. Sureaguojama į žmonių norus ir gaminama tai, ko jie nori, jeigu tik galima tai užsidirbti.
Viskas čia labai smarkiai pasikeitė nuo tada, kai aš čia atvykau. Viskas pasikeitė. Vilniaus miesto centras pasikeitė, nes ekonomika pasikeitė. Tai yra gerai.
Bėda yra ta, kad rinkos ekonomikoje yra ne vien tik laimėtojai. Bet tokių yra. Ir todėl aš esu laimingas. Sovietų Sąjungos palikimas yra labai stiprus. Nuo Nepriklausomybės atkūrimo jau praėjo 25 metai, bet eiti į priekį dar yra kur. Baltijos valstybės jau pasiekė Portugalijos, Graikijos lygį. Tai yra šis tas. Tai yra ilgas procesas. Negalima lengvai pakeisti 45 metų okupacijos laikotarpio.
– Tai, kad nesame dar išsivystę, reiškia, kad mūsų gyvenimas tik gerės?
– Konvergencija iš principo turėtų įvykti. Bet realybėje tai nutinka ne visada. Graikija visada buvo skurdesnė nei Vokietija. Ir mes nujaučiame, kad taip bus ir toliau. Kodėl? Dėl ekonomikos struktūros. Graikijoje yra daugiau biurokratijos, daugiau neefektyvumo, korupcijos ir t.t. Tie dalykai keičiasi sudėtingai. Lietuvoje vyksta struktūrinės permainos.
– Ar svarbus yra „Doing Business“ indeksas?
– Latvijoje politikai mėgsta žiūrėti į gerus skaičius. Bet reikėtų žiūrėti ten, kur vertinimai yra prasti. Tada galima matyti, ką reikia keisti. Reikia dirbti su švietimu.
Mums reikia darbo jėgos. Mums dar daugiau jos reikės ateityje. Nežinau, kaip Lietuva, bet Estija ir Latvija yra labai susirūpinusios dėl etninio balanso.
Moderniais laikais reikia, kad kai kurie žmonės įgytų labai gerą išsilavinimą. O Baltijos valstybių universitetai nėra tarp geriausių pasaulio ar net Europos universitetų. Kas dirba universitetuose? Gal net tie žmonės, kurie dirbo ten labai seniai. Akademijoje žmonės dirba visą gyvenimą.
Jeigu švietimo sistema nėra labai gera, ją pakeisti itin sunku. Be to, bent jau Latvijoje Švietimo ministerija yra viena iš labiausiai senamadiškų institucijų. Tai reiškia, kad pasikeisti yra labai sunku. Pokyčiai kai kuriems žmonėms kainuotų jų darbus.
– Ar imigrantams nepalankūs įstatymai yra problema?
– Mums reikia darbo jėgos. Mums dar daugiau jos reikės ateityje. Nežinau, kaip Lietuva, bet Estija ir Latvija yra labai susirūpinusios dėl etninio balanso. Ir kas greičiausiai vyktų ten dirbti? Tai būtų rusai, baltarusiai. O tai yra žmonės, kurių jie nenori.
Bet net ir tokius žmones pritraukti sunku. Jeigu jau atvyktų į Lietuvą, tai kodėl nepatraukus ir toliau, pavyzdžiui, į Vokietiją? Jie taip pat nenori ir pabėgėlių.
– Taigi specialistus pritraukti būtų sunku?
– Žinoma, protingi žmonės, matydami, kokios algos yra Vokietijoje ir Lietuvoje, daugiausia rinktųsi Vokietiją. Jokių abejonių.
O mums nereikia žmonių be įgūdžių. Ekonomikai yra gerai, kad čia neatvyks daug pabėgėlių, bet blogai, kad negalima pritraukti žmonių iš Europos.
