„Nedarbas vis dar mažėja. Galbūt pramonės revoliucija jau vyksta, bet mes dar nematome jos įtakos darbo rinkai“, – 15min interviu pasakojo SEB grupės vyriausiasis ekonomistas Robertas Bergqvistas. Tai reiškia, kad robotai dar nepavogė darbo vietų iš žmonių. Tiesa, kai ketvirtoji pramonės revoliucija įsisiūbuos, ji bus greita, ir žmonės tikrai neteks darbo vietų, pridūrė ekonomistas.
Interviu 15min jis pasakojo, kad ir dabar darbo rinka susiduria su didžiulėmis problemomis, kurios gali padaryti įtaką globalios ekonomikos sulėtėjimui.
– Pristatydamas SEB banko makroekonominę apžvalgą jūs minėjote, kad ekonomikos sulėtėjimas yra naudingas. Ką tai reiškia? Kodėl mums to reikia?
– Ekonomikos atsigavimas tęsiasi jau 8–9 metus. Kai priprantame prie ekonomikos augimo, žemų palūkanų normų, žemos infliacijos, tada kartais priimame kvailų sprendimų arba neįvertiname, nepaskaičiuojame rizikos.
Mes turėjome tokią aplinką iki „Lehman Brothers“ griūties. Vadinome ją „Didžiuoju nuosaikumu“ („The Great Moderation“). Ekonomistai ir centriniai bankai sutarė, kad ekonomikos atsigavimas niekada nesibaigs, infliacija bus maža, centriniai bankai palaikys žemas palūkanų normas.
Jeigu tiki tuo, o tai galbūt nėra tiesa, kyla daug rizikos. Ji sukuria neefektyvų kapitalo paskirstymą. Kai kurios įmonės, kai kurie namų ūkiai gaus pinigų, kurių jie neturėtų gauti, nes jie prisiima per daug rizikos. Tu sukuri finansinio disbalanso riziką.
Kai ekonomika sulėtėja, atsiskleidžia tie disbalansai. O jeigu lėksi visu greičiu į priekį, šių nevienodumų nematysi.
– Kiek dar galėtų tęstis ekonomikos atsigavimas? Žmonės bent jau Lietuvoje vis dar prisimena krizės pamokas ir skolinasi visai ne entuziastingai.
– Tai yra geras ženklas. Blogai būtų, jeigu jie ir toliau vartotų neatidžiai ir taip tik sukurtų didesnes rizikas. Tada būčiau susirūpinęs, sakyčiau, kad galbūt pučiame burbulus. Tada, esant ekonomikos sulėtėjimui, neigiamas efektas galėtų būti ryškesnis.
Manau, kad problema pasaulio ekonomikai dabar yra faktas, kad pradeda trūkti darbo jėgos. Su tokia situacija susiduria daug valstybių tuo pačiu metu. Nedarbo lygis yra žemiausias per 40–50 metų. Tai yra fantastiška – tai reiškia, kad žmonės gali jaustis saugūs, jie gali išlaikyti darbą, jie gali gauti pinigų. Manau, kad ekonomikos augimas sulėtės, nes mes susidursime su sunkumais ieškodami darbuotojų.
Sklindant kalboms apie ekonomikos sulėtėjimą, kai kurios kompanijos šiuo metu neinvestuos, jos norės palaukti. Manau, kad mes pamatysime sulėtėjimą per artimiausius 2–3 metus, tačiau tokio smukimo kaip per „Lehman Brothers“ krizę nebus. Po to, tikiuosi, augs investicijos ir tai leis padidinti gamybos pajėgumus.
– Kai kalbate apie sulėtėjimą, ką jūs turite omenyje? Kiek gali augti ar smukti ekonomika?
– Kai kalbu apie sulėtėjimą, augimas turėtų būti žemiau įprastinio. Tai yra gana svarbu. Kai sakome, kad augimas vis dar didesnis, skamba optimistiškai, bet įprastinis augimas yra ne toks, koks jis buvo prieš 10–15 metų.
Žiūrint į JAV ekonomiką, sakytume, kad normalus augimas buvo 3,5 proc. Šiandien sakyčiau, kad normalus augimas yra apie 2 proc.
Taigi, jeigu sakyčiau, kad dabar normalus JAV augimas yra 2–2,5 proc., tai 0,5–1 proc. būtų sulėtėjimas.
– Kaip suprantu, didelis iššūkis valstybėms dabar yra darbo rinka ir greičiau nei produktyvumas augantys atlyginimai.
– Atlyginimai auga smarkiai. Didelis atlyginimų augimas nebūtinai turi tapti problema, jeigu ir produktyvumas auga smarkiai. Tačiau problema, kad produktyvumas neauga. Tai stebime kai kuriose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Tai reiškia, kad kompanijos susiduria su didesniais gamybos kaštais, ir tokios valstybės rizikuoja tapti mažiau konkurencingomis, palyginti su kitomis šalimis. Kadangi turite bendrą valiutą, jūsų įtaka pinigų politikai yra gana apribota. Tai gali būti iššūkis.
Kita problema – kaip gali išmatuoti produktyvumo augimą. Jis sulėtėjo. Iš dalies tai gali būti išnykstantis didelių investicijų į interneto bendroves 1995–2000 metais poveikis. Investicijos suteikė mums teigiamą produktyvumo pokytį kelerius metus iki IT griūties. Bet dabar galbūt matome tų investicijų liekamąjį poveikį. Tai yra vienas iš paaiškinimų. Paslaugų sektorius valstybėse darosi vis didesnis, ir įvertinti produktyvumą šiame sektoriuje yra labai sudėtinga.
– Ar prieš „Lehmans Brothers“ krizę matėte jos ženklus? Galbūt ir dabar artėja didelė krizė, bet niekas jos nemato ir negali prognozuoti.
– Aš dirbau Švedijos centriniame banke. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Švedijoje buvo labai didelė krizė – valiutos, nekilnojamojo turto kainų, fiskalinė krizė. Mus užklupo visos krizės, kokios tik galėjo. Remdamasis patirtimi, Švedijoje pradėjau matyti ankstyvus krizės ženklus 2007 metais. Galėjau matyti, kad likvidumas staigiai kai kuriose rinkose tiesiog dingo. Tai buvo įspėjamasis signalas. Bet aš negalėjau įsivaizduoti, kokio dydžio ta recesija bus.
– Ar matote galimos recesijos ženklų dabar?
– Kai galvoju apie recesiją, žiūriu į JAV. Įprastai ji nuveda pasaulį į tam tikrą ekonomikos sulėtėjimo laikotarpį. Istorija sako, kad yra trys rodikliai. Pirmasis yra produkcijos lubos, kurios sulėtins ekonomiką. Bet tai nebus recesija. Antrasis yra tai, kad JAV centrinis bankas pakels bazinių palūkanų normas per daug. Nemanau, kad tai nutiks. Trečiasis rodiklis, kuris ir lėmė „Lehman Brothers“ griūtį, yra namų ūkių finansinis balansas. Bet šiuo metu namų ūkių finansinis balansas atrodo daug stipriau.
Tam, kad atsitiktų tokia krizė kaip tuomet, turi būti nerimo ženklų finansų sistemoje, turi matytis kažkokių naujų problemų, kredito rizikų, kredito netekčių, kurių nesitikėjai. Šiandien, žiūrint į bankų sistemos šerdį, tai yra, sistemiškai svarbius bankus, sakyčiau, turime stipresnę bankinę sistemą. Esame labiau reguliuojami, skaidrūs, vyksta įvairūs streso testai, kurie yra gana agresyvūs. Jaučiuosi gana ramus dėl tradicinės bankinės sistemos.
Viena problema, kuri gali būti kaip postūmis didesniems pokyčiams finansų rinkoje: stebėdami Europos kredito pasiūlą, matome, kad apie 85 proc. ateina iš bankų sektoriaus ir 15 proc. ateina iš kitur. Įmonės išleidžia obligacijas, jas perka pensijų fondai.
Europos banko reguliaciniai mechanizmai skatina bendroves ieškoti investicijų tiesiogiai rinkoje. O šios sistemos streso sąlygomis mes neišbandėme. Įsivaizduokime, kad kažkas nutiko, ir pensijų fondai norėtų parduoti savo turimas bendrovių obligacijas. Kas galėtų jas pirkti? Žinome, kaip bankai elgtųsi stresinėmis sąlygomis, bet nežinome, kaip elgtųsi pensijų fondai, kas pirktų jų turtą. Tai yra naujas iššūkis.
– Kaip vertinate Europos bankų sistemą?
– Bankų sistemai yra svarbus ekonomikos augimas. Mes turime pripažinti, kad vis dar yra silpnų vietų. Aš esu susirūpinęs dėl didelio įsiskolinimo lygio kai kuriose valstybėse – Graikijoje ir Italijoje. Graikijoje ieškoma būdų, kaip sukurti ilgalaikį ekonomikos augimą. Tai yra problema ir bankams. Italijoje yra gana daug neveiksnių paskolų, Turkija Italijai daro didelę įtaką. Be to, pastaruoju metu Italijos bankai pradėjo pirkti daug Italijos vyriausybės obligacijų. Kai pamatai palūkanų normų augimą, tai reiškia, kad mažėja pasitikėjimas valstybe, kad atsiras nuostolių. Tai dar labiau susilpnina Italijos bankus.
Bankinėje sistemoje matau struktūrinius pokyčius. Iššūkių vis daugiau. Europoje į rinką ateina naujo tipo bankai. Tradiciniams bankams vis sunkiau.
Kai kuriose valstybėse bankų verslo modelis yra gana silpnas. Su iššūkiais susiduria ir Vokietijos bankų sistema. Yra labai tradicinių Vokietijos bankų, kurie susidurs su sunkumais naujoje bankų sistemoje, kuri ne už kalnų.
– Ar tai turės įtakos likusiai Europai?
– Europoje veikia Europos stabilumo mechanizmas (ESM), taigi pinigų, kurie gali būti panaudoti bankams, yra. Mes turime patirties, kaip reikia spręsti bankų problemas. Manau, kad Europa gali sau leisti Italijos bankų krizę. Tačiau, jei tai sukels kitas bankų problemas, tada tai gali būti didelis iššūkis Europos bankų sistemai. Nors manau, kad vokiečių bankų sistema yra kur kas svarbesnė euro zonos ekonomikai, nesu susirūpinęs dėl jų. Vokietijos finansinė pusiausvyra yra gera.
– Jeigu įvyks „kietas“ „Brexit“, kas bus?
– Manau, kad mes tam nepasiruošę. Kai kurios šalys pradėjo tam ruoštis. Galbūt esame kiek naivūs. Manau, yra maždaug 30 proc. tikimybė, kad taip nutiks. Ir jei taip nutiktų, atsiras neužtikrintumas, tai darys neigiamą įtaką britų ekonomikai ir Europai, nes britų ekonomika vis dar yra labai integruota į visos Europos ekonomiką. Tačiau pastarosios 2–3 savaitės teikia vilties, kad kažkoks susitarimas vis tik bus.
– Ankstesnėje banko makroekonomikos apžvalgoje skaičiau, kad, sparčiai augant ekonomikai, sparčiai didėja ir pajamų nelygybė.
– Augant ekonomikoms, mažėja skirtumai tarp valstybių – besivystančios ekonomikos yra traukiamos iš skurdo, ir tai yra gerai. Bet šalių viduje nelygybė auga. Ir tai neturėtų mūsų stebinti. Prieš 10 metų buvo įvestos taupymo priemonės, ir jos neretai pasireiškė padidėjusiu nedarbo lygiu. Tai reiškia, kad namų ūkiai, kurių ekonominė situacija yra prastesnė, yra labiausiai paveikiami.
Tuo pačiu metu centriniai bankai pastaruosius dešimt metų skatino infliaciją, ir tai padėjo tiems namų ūkiams, kurie ir taip yra geresnėje padėtyje. Ir tai reiškia, kad ekonominė nelygybė auga. Jeigu augant ekonomikai iš to laimi tik geresnėje ekonominėje padėtyje esantys namų ūkiai, įprastai tokie namų ūkiai turi mažesnes galimybes vartoti. Kai jie gauna pinigų, jie juos taupo. Jeigu pinigus duodi skurdiems namų ūkiams, jie juos išleis. Manau, kad tai yra labai svarbu.
Manau, kad dalis žmonių bus atleisti. Taip pat manau, kad ši revoliucija sukurs daug gerų galimybių mūsų korporacijomis. Ir tai vėl gali padidinti ekonominę nelygybę, nes kai kurie žmonės iš to išloš, o kai kurie žmonės jausis nesaugūs, neteks darbo.
Taip pat priešakyje laukia ketvirtoji pramonės revoliucija. Tai reiškia, kad bus daugiau skaitmenizacijos, robotizacijos. Tai reiškia, kad žmonių bus klausiama, ar jie turės pakankamų įgūdžių naujai darbo rinkai.
Manau, kad dalis žmonių bus atleisti. Taip pat manau, kad ši revoliucija sukurs daug gerų galimybių mūsų korporacijomis. Ir tai vėl gali padidinti ekonominę nelygybę, nes kai kurie žmonės iš to išloš, o kai kurie žmonės jausis nesaugūs, neteks darbo.
Auganti nelygybė dėl ekonominės politikos gali dar labiau padidėti dėl pramonės revoliucijos.
– Apie kokį laiko tarpą kalbame – kada robotai atims iš žmonių darbus?
– Kai kurie žmonės mano, kad jau matome pirmuosius žingsnius. Tačiau, pažvelgę į nedarbo statistiką, matome, kad nedarbas vis dar mažėja. Galbūt pramonės revoliucija jau vyksta, bet mes dar nematome jos įtakos darbo rinkai.
Istorija rodo, kad pramonės revoliucija nesukuria nedarbo. Ji kuria naujas darbo vietas, kai kurie darbai išnyksta, bet kiti būna sukurti.
Bet aš esu šiek tiek susirūpinęs, kad vienas dalykas šįkart yra kitoks – greitis. Greitis bus labai kitoks, lyginant su ankstesnėmis pramonės revoliucijomis. Prisiminus tą, kuri vyko XVIII amžiaus pabaigoje, kai pripratome prie garo mašinos, ji truko maždaug 100 metų. Manau, kad ši bus daug greitesnė. Tai tam tikru laikotarpiu ji sukurs nedarbą. Bet ji sukurs naujų darbo vietų taip pat, ir mums reikia priprasti prie to, kad reikės keisti karjerą.
Tam reikia vyriausybių pagalbos. Yra rizika, kad šalys bandys uždaryti sienas, išsaugoti darbus. O tai reiškia, kad pokyčiai bus tiesiog atidėti ir ilgainiui tai sukurs dar didesnių problemų.
