„Premija duodama už viso gyvenimo darbą, viso gyvenimo indėlį į ekonomiką. Aišku, kad yra labai sunku nuspręsti, ar tas indėlis iš tiesų yra svarbus, ar jis svarbus liks ir ateityje, ar svarbus atrodo tik šiuo metu. Kryptis, kurią tyrinėja šie mokslininkai, – efektyvus resursų paskirstymas ekonomikoje – rodo, kad laisva rinka yra nebūtinai pats efektyviausias būdas paskirstyti resursus. Tema iš tiesų įdomi“, – sakė Žygimantas Mauricas.
Jo teigimu, Nobelio ekonomikos premija gali turėti ir politinį atspalvį: „Premijos yra kritikuojamos, teigiama, kad dažnai jos būna politinės, nes norima patvirtinti savo ekonominės politikos kryptį. Istoriją rašo nugalėtojas, Nobelio premijos yra paskirstomos pagal tai, kokia tuo metu yra ekonomikos mada.“
Premijas gavusių ekonomistų, pavyzdžiui, Paulo Krugmano arba Alfredo Stieglitzo, įtaka išaugo po premijos skyrimo. Ž.Mauricas ekonomiką apibūdina kaip dinamišką socialinį mokslą: „Ta mintis, ta idėja, tie tyrimai, už kuriuos duodama premija, automatiškai pasidaro svarbesni, jais labiau tikima, tai formuoja ir ateities ekonomikos politiką.“
Teorija turi labai didelę įtaką visai ekonomikos, finansų rinkų raidai. Teorijos, ekonomisto teigimu, daro labai didelę įtaką ir praktiniams sprendimams: „Pavyzdžiui, prieš 20–30 metų buvo laikomasi teorijos, kad finansų rinkos yra efektyvios beveik visais įmanomais atvejais, o efektyviausias būdas panaudoti išteklius yra laisvoji rinka. Tad tuo metu ta kryptimi ir buvo einama. Rinkos laisvėjo. Dabar kryptis eina į kitą pusę – sakoma, kad laisvoji rinka negali visais atvejais resursų paskirstyti efektyviausiu būdu, yra ir spragų. Tad kalbama, kaip tas spragas galima būtų užkamšyti. Tai nenuostabu, nes turime krizės situaciją, kur laisva rinka nėra tokia populiari.“
