Labas Rūta,
Man reikia tavo pagalbos. Kreipiuosi į tave kaip astrologas. Suprantu, kad astrologija šiais laikais ir dar mūsų visuomenėje yra dalykas marginalinis (todėl prieš atsakydama turėsi įvertinti viešąją nuomonę, kuri tikrai nepatingės aptarti ganėtinai neįprasto mūsų dialogo), bet akimirkai tarkime, kad ji yra tokia pat įprasta ar bent jau priimtina, kaip kokia hidrobotanika.
Reikalas tas, kad aš kaip astrologas matau tam tikrą reiškinį, tačiau nemoku jo tinkamai įvertinti. Su astrologija taip yra – jeigu norime teisingai diagnozuoti ir pateikti rekomendacijas apie asmens sveikatą, pirmiausia reikia turėti medicininį išsilavinimą (pageidautina dar ir praktikos), ir tik po to pridėjus astrologiją galima kalbėti apie ligos eigą. Atitinkamai ekonomikos srityje pirmiausia reikia turėti bent jau šios srities žinių, kurios leidžia matyti tai, kas vyksta, specialisto akimis, ir tik po to pridėjus astrologijos žinias gauti dar platesnį vaizdą.
Taigi, aš kaip astrologas matau, kad 2015 metų pabaigoje mes, Lietuvos gyventojai, susidursime su rimtais ekonominio pobūdžio sunkumais. Svarbiausi ir esminiai viską apibūdinantys žodžiai galėtų būti „sąstingis“ ir „stagnacija“. Pamėginsiu pailiustruoti pavyzdžiais.
Kai toks rodiklis, kokį matau Lietuvos valstybės horoskope, būna kokio nors privataus asmens horoskope, jis, tas asmuo, susiduria su finansiniais sunkumais: jo pajamos mažėja arba kurį laiką jų visai nebūna, o skoliniai įsipareigojimai išlieka; galimos nenumatytos ir dėl to skausmingos išlaidos, finansiniai praradimai ir panašūs dalykai. Aplinkybės klostosi taip, kad tokiam žmogui tenka kurį laiką gyventi iš pajamų, kurios daug mažesnės, nei jis būna įpratęs, taip pat tenka laikytis itin griežtos finansinės disciplinos, o tai būna skausminga.
Beje, kaip tik toks reiškinys dabar vyksta Europos Sąjungoje. Prasidėjo jis maždaug tuo metu, kai prasidėjo bėdos su Graikijos bankais, tęsiasi dabar ir dar truks maždaug metus. Ekonomikos lėtėjimas, lėšų stygius, nedarbas ir panašūs reiškiniai vienokia ar kitokia forma persekioja daugelį ES šalių. Ekonomikos arba neauga, arba yra didelių bėdų, o jei yra koks augimas, tai jis labai menkas. Perspektyvos kol kas nekokios. Visa tai tu žinai geriau už mane. Svarbu yra tai, kad astrologija gali nurodyti laiką, kada šie reiškiniai baigsis. Tai – 2014 metų lapkritis. Išeitų, kad ši stagnacija ir visos ES finansinės bėdos truks lygiai trejus metus – nuo 2011 metų lapkričio iki 2014 metų lapkričio. Taigi, laiko laukti liko palyginti nedaug.
Galima būtų tiktai pasidžiaugti – bendras fonas Lietuvos atžvilgiu taps palankesnis. Tačiau tai fonas, o pačioje Lietuvoje netrukus prasidės problemos. Pagal analogiją su jau pateiktu pavyzdžiu, galima tikėtis apyvartinių lėšų stygiaus, finansinės ir, matyt, ekonominės stagnacijos, jei ne ko nors blogiau, o eilinį kartą patikėję, kad jiems dar galima kvėpuoti, pensininkai vėl susidurs su jiems gerai pažįstamu klausimu – kaip išgyventi? Valstybė dėl man kol kas nesuprantamų priežasčių nebegaus pajamų arba jų gaus daug mažiau, nei bus įpratusi kelerius metus iki šio laikotarpio pradžios, o jos skoliniai įsipareigojimai išliks. Ką tai gali reikšti mums visiems, tu gali papasakoti geriau už mane. Beje, valstybei teks gyventi labai griežtomis finansinės apskaitos sąlygomis, todėl čia aš leisiu sau pajuokauti – matyt, į valdžią grįš konservatoriai ir Andrius Kubilius – juk jis yra taupymo specialistas ir laikmečio dvasia jį vėl pašauks į postą.
Čia vėl galima prabilti apie laiko ribas: prasidės viskas 2015 metų lapkritį, o pasibaigs tiktai 2019 metų sausį. Vadinasi, teks kentėti kiek daugiau nei trejus metus. Čia reikia pastebėti, kad šiuolaikinės Lietuvos horoskope toks rodiklis bus pirmą kartą, todėl galima manyti, jog susidursime su gyvenimo reiškiniais, kuriems analogų šios šalies gyvenime dar nebuvo.
Šiaip, finansinė disciplina nėra blogas dalykas, jeigu ji nėra žudanti. Bėda yra ta, kad į šį stagnacijos ar finansinio sausmečio laikotarpį įsiterps dar vienas laikotarpis, reguliariai pasikartojantis mūsų šalies gyvenime. Nežinau, kaip tai įvardija ekonomistai ir finansininkai, bet astrologine kalba kalbant, tai – finansinio jovalo, neišsipildžiusių lūkesčių ir nepagrįstų sprendimų metai. Tiems, kurie gyvena iš algos, bei smulkiajam verslui tai būdavo ganėtinai sunkus metas.
Pirmą kartą su juo susidūrėme visai netrukus po Nepriklausomybės paskelbimo ir truko jis nuo 1990 metų rugsėjo iki 1991 metų rugpjūčio. Ar ne tada Gediminas Vagnorius eksperimentavo su hiperinfliacija? Antrą kartą tas pats reiškinys vyko nuo 1999 metų liepos iki 2000 metų birželio. Ar tik ne tuomet Rolando Pakso vyriausybė pagalvojo, kad Rusijos krizės pasekmės jau praeityje? O trečią kartą prisiminti visai nesunku: prasidėjo viskas 2008 metų birželį, šalį valdant dar Gedimino Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei, o baigėsi 2009 metų balandžio ir gegužės sandūroje, jau, kaip sakoma, prie Kubiliaus. Kiek to laikotarpio sprendimų ir pradėtų darbų vėliau nereikėjo taisyti?
Toks, tat astrologinis vaizdelis. Jei trumpai drūtai – duobė duobėje. Ką tu apie tai manai? Ar tai įmanoma, ir jeigu taip, tai kodėl? Kaip tai gali atrodyti žvelgiant iš tavo pusės? Suprantu, kad tai, ką čia išdėsčiau, skamba gana niūriai. Todėl pabaigai – šis tas šviesaus. Juk norisi užduoti sau amžiną metafizinį tikro lietuvio klausimą – „kada mes gyvensime gerai?“ Atsakymas yra – iš karto po visos tos finansinės-ekonominės sausros. Laikotarpis nuo 2018 gruodžio iki 2020 sausio bus maždaug toks, kaip nuo 2007 metų sausio iki 2008 vasario. Koks puikus metas buvo! Pinigais stačiai lijo ir atrodė, kad bet kuris žmogus, kuris tik turėjo kokią nors kepurę, rėtį ar kitą panašų daiktą, galėjo atsistoti po tuo pinigų lietumi ir iki soties jų pasisemti…
Tai tiek astrologijos istorijos šį kartą. Lauksiu tavo komentaro.
Su geriausiais linkėjimais,
Naglis
* * *
Labas, Nagli,
Ačiū tau už laišką. Ir pati nuolat galvoju apie Lietuvos ekonomines perspektyvas, juolab kad visiems Lietuvos žmonėms labiau rūpi ne paaiškinti praeities įvykių priežastis, bet sužinoti, kada gi pagaliau gyvensime kaip tikri europiečiai. Įdomus tavo pasakymas – dugnas dugne. Iš tikro, ekonominiuose ir finansiniuose reikaluose dugno kaip ir nėra, tikrasis dugnas būtų skurdas, bet ne santykinis, o absoliutus, kitaip tariant – badas. Čia Ostapas Benderis buvo absoliučiai teisus sakydamas, kad finansinė praraja yra pati giliausia iš visų, į ją galima kristi visą gyvenimą.
Na, o jei rimtai, iš ekonominės perspektyvos taip pat įžvelgiu būtent vidines grėsmes mūsų šalies ekonomikai ir finansams – tiek asmeniniams, tiek įmonių, tiek valstybės. Lig šiol didžiosios ekonominės krizės Lietuvai buvo „užnešamos“ iš išorės – Azijos, Rusijos, o paskutinioji – JAV. Buvo ir skaudžių vidinių krizių – prisiminkime 1995–1998 metų bankų griūtis, nusinešusias daugelio santaupas, o įmonių – apyvartinės lėšas. Iš tikro, jei Europa sugebės išspręsti savo fiskalinės drausmės problemas, jei pristabdys „gerovės“ valstybės iniciatyvas, ar net išmokusi pamokas, išmontuos itin dosnias pašalpų ir socialinio draudimo sistemas, tikėtina, ji išliks pasaulio ekonominiame žemėlapyje. Ar po ES vėliava, ar atskirų šalių – galų gale tai ne taip ir svarbu. Mums svarbiausia, kad Europa pirktų lietuviškas prekes, eksportas jau dabar yra pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis.
Tačiau, kaip gyventi tiems, kurie teikia paslaugas, arba prekes tik vietos rinkai? Šiems dalyviams itin svarbu, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau vartotojų. Kuo daugiau mokesčių mokėtojų suinteresuoti ir viešieji finansai – juk PVM yra daugiausia pajamų generuojantis mokestis, o nuo gaunamo darbo užmokesčio sumokamos „Sodros“ įmokos maitina 600 tūkstančių Lietuvos pensininkų. Būtent besitraukiančioje vidaus rinkoje, manau, ir slypi didžiausia grėsmė ateities Lietuvai. Emigracija išgelbsti išvažiuojančius, bet pasmerkia pasiliekančius. Parduotuvės netenka pirkėjų, biudžetai pajamų, naujos įmonės taip pat nesikurs ten, kur trūksta darbo rankų ir vartotojų.
Taigi, demografinės tendencijos yra itin nepalankios, ir jos gali palikti Lietuvą dirvonuoti plačiąja ekonomine prasme. Na, vaikai taip greitai negimsta ir neužauga, todėl itin svarbu, kad migracija pradėtų keisti kryptį. Tam reikia liberalizuoti darbo kodeksą, reformuoti „Sodrą“, supaprastinti teritorijų planavimą, gerinti studijų kokybę. Uždaviniai nelengvi ir negreiti, todėl iš tikro, panašu, kad nauja finansinė duobė bus iškasta būtent ligšiolinės ekonomikos politikos rankomis. Filosofija „viskas draudžiama“ nepasitvirtina, o atleisti gniaužtus, vykdyti „naująją ekonominę politiką“ reikia drąsos. Daug drąsuolių matome tarp politikų? Aš tokių beveik nematau – reformatorių, vizionierių neužaugo. Užaugo vaikų darželio auklėtojai, kurie tik viską sureguliuos, uždraus, apribos.
2015 greičiausiai metais įsivesime eurą. Gali būti, kad žmonės sunkiai pripras prie naujų pajamų, kainų ir skolų išraiškos. Patys to nenorėdami žmonės gali pridaryti klaidų savo ekonominiuose apsisprendimuose, tiesiog elementariai apsiskaičiuoti, neįsivertinti. Įmonės dūs reguliavimuose, verslininkai kentės nuo neigiamo požiūrio į juos, o tai atgrasys nuo verslo. Verslai emigruoja jau dabar. Jei atsigaus ES, reiškinys gali tapti masinis. Visa tai atsispindės viešuosiuose finansuose, kurie ir dabar įtempti kaip styga, ypač Sodros biudžetas. Žmonės gelbėsis šešėlyje, viešieji finansai dėl to kentės dar labiau. Nedarbas gali tapti toks, kaip dabar Ispanijoje, kur nedirba kas ketvirtas žmogus.
Ar gali šis pesimistinis scenarijus neišsipildyti? Žinoma, kad taip, nes ekonomikoje, skirtingai nuo astrologijos, veikia ne dangaus kūnai, o gyvi žmonės. Jie reaguoja į signalus, jie turi lūkesčius, politikai gali priimti sprendimus, kurie byrantį ekonomikos vežimą gali pastatyti ant tvirtų pamatų. Tam reikia radikaliai pakeisti požiūrį į veikiantį žmogų ir leisti jam veikti, kurti, dirbti. Nesupančioti mokesčiais, nesuvaržyti reguliavimais, nepažadėti pašalpų rojaus. Tiesiog pasakyti kažką panašaus, kaip kadaise blokados metu ištarė tuometinė premjerė K. Prunskienė – gelbėkitės patys. O valdžia netrukdys. Žinoma, tokiu atveju būtina viso viešojo sektoriaus pertvarka, o jei konkrečiau – jo išvalstybinimas. Turėtų vykti masinis valstybės funkcijų privatizavimas, pradedant švietimu, baigiant medicina, jau nekabant apie energetiką ir komunalinį ūkį. Valstybės rankose turi likti išimtinai tik viešųjų paslaugų teikimas, ir jokio verslo, jokių privačių paslaugų. Tik labai susisiaurinusi savo funkcijas valstybė galės užtikrinti jų finansavimą sumažėjusiais viešaisiais ištekliais.
Sunkiausia, kad tiek daug pokyčių būtina atlikti iš karto ir greitai. Kaip žinome, tai neįmanoma, arba sukelia socialinius neramumus. Vadinasi, tikrai kartais reikia atsidurti dugno dugne, kad tai priverstų keisti ekonominius pamatus, ant kurių statome valstybę. Na, galime galvoti, kad tuo sunkiuoju laikotarpiu gelbės ES parama, kuri jau yra patvirtinta. Jei būsime euro zonoje, galime tikėtis Europos stabilumo mechanizmo paramos, tačiau ir ji skiriama tik mainais į reformas. Kaip bežiūrėsi, nėra kito kelio kaip tik kapitalizmas, kuris žmones pamaitina. Socializmo bado jau patyrėme, jokių trečių kelių pasaulis, deja, kol kas neatrado. Galima tik judėti link laisvės arba tolyn nuo jos, link gerovės arba tolyn nuo jos. Geroji žinia, kad tai yra sprendimus priimančių asmenų rankose. Blogoji žinia, kad turime Seimą, kuris nepasikeis, o jo veikla yra vangi. Savivaldos rinkimai kaip tik 2015 metais, tai ir grėsmė, ir galimybė.
Žmonės yra išgyventojai. Jie prisitaiko prie sunkiausių aplinkybių. Svarbu suteikti žmonėms lankstumo erdvę. Tai yra tikrosios gerovės pagrindas. Na, o tavo minimų 2005–2007 metų nenorėčiau Lietuvai palinkėti. Toji gerovė buvo iliuzinė, paremta pigiais pinigais, jų gausa, kurią mums maloniai teikė didieji centriniai bankai ir komerciniai bankai per dalinių rezervų sistemą. Geriau gyventi tvirtai ant žemės, stabiliai, be amerikoniškų kalniukų svaigulio ir drebulio.
Rūta
* * *
Labas dar kartą,
Ačiū už mintis – vaizdas jau aiškesnis. Legendinis kinų karvedys Sun Tzu sakė, kad principinio skirtumo, kiek karių įvedama į mūšį – vienetai ar pulkai – nėra. Panašūs principai galioja ir asmens bei valstybės gyvenimuose – ir asmuo, ir šalis išgyvena tam tikrus vystymosi etapus – jie panašūs. Galima manyti, kad aptariamu laikotarpiu susidursime su sisteminiais mūsų šalies ekonominės bei politinės santvarkos, gyvensenos trūkumais, kurių pasekmes apie tai, kas bus, kai 2015 metais įsivesime eurą, tu taip puikiai nusakei. Iš tiesų tą pastraipą galima be jokių kupiūrų drąsiai įtraukti į mundaninės (šalių, valstybių) astrologijos vadovėlį.
Taip pat visiškai sutinku su mintimi, kad nieko fatališka nėra. Nuo antikos laikų galioja aksioma, kad žvaigždės ne liepia, bet pataria, siūlo. Dabar siūlo imtis sisteminių reformų, o vėliau siūlys priimti ir jų darymo arba nedarymo pasekmes. Kai panašios perspektyvos matyti asmens horoskope, jam galima patarti du dalykus: pamėginti užsitikrinti stabilias pajamas, ir pasistengti atsikratyti skolų, nes kai pajamos sumažėja, skolos ant kaklo pakimba tikra girnapuse. Panašiai ir su valstybėmis – skolos nubraukiamos tiktai tokiems politekonominiams lavonams kaip Graikija, ir tai ne visos. Lietuva, panašu, tikrai ne tokia, vadinasi, būsime palikti kapstytis patys. Tikriausia čia verta pasvarstyti tokia tema: Lietuva kaip valstybė natūraliai gyvendama ir vystydamasi sulauks tokio meto, kai šalies pajamos gali sumažėti tiek, kad tai bus skausminga mums visiems, ir tai truks maždaug trejus metus. Klausimas būtų toks – euro įvedimas esant tokioms aplinkybėms mums padės ar padėtį apsunkins? Atominė elektrinė? Suskystintų dujų terminalas?
Būdamas ne pesimistas, o realistas aš tikrai nemanau, kad mūsų valdžios vyrai yra kvailiai. Ne, tai protingi žmonės. Bet juk tie protingi žmonės tikrai turėjo matyti, kur link viskas krypsta 2007, 2008 metais. Matė, bet ar ką nors darė? Jeigu sako, kad darė, tuomet kodėl dužo Seimo langai? Dėl šios priežasties logiška būtų užduoti – tiesiog išmesti į erdvę – klausimą ar dabar esantys valdžioje asmenys suvokia tai, kokios perspektyvos mūsų laukia? Turime prezidentę, kuri labai daug nusipelnė Europai (Ir Karolio Didžiojo premija tai liudija), turime, atrodo, tikrai blaiviai mąstantį premjerą, turime puikių ekonomistų, bankų analitikų, bet ar turime ateities įvertinimą? Ir ar turėsime jėgos ne tiktai tą įvertinimą padaryti, bet ir priėmę jį imsimės pokyčių? Štai klausimas koksai…
Šiaip ar taip, galime drąsiai teigti, kad dabar gyvename gerai. O kaip gyvensime 2016, 2017 metais, pamatysime jiems atėjus. Neilgai liko laukti.
Naglis
* * *
Sveikas dar kartą.
Uždavei du klausimus. Į pirmąjį tikrai nesunku atsakyti. Visi nauji ir brangūs projektai, tokie kaip euras atominė ir dujų terminalas, susiję su papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimu. Paprastai padidinto neapibrėžtumo sąlygomis žmonės, įmonės ir valstybės turėtų susilaikyti nuo tokių žingsnių. Dar daugiau, valstybė turėtų itin atsargiai prisiimti ir kitokius įsipareigojimus – žadėti didinti pensijas, mokėti kompensacijas, plėsti „nemokamų“ gėrybių ratą visose srityse, pradedant sveikata, baigiant krašto apsauga.
Į antrąjį klausimą apie atsakingų pareigūnų atsakomybę atsakyti negaliu. Mat valstybės tarnautojai iš esmės niekuo neatsako. Politikai gali susigadinti reputaciją, tačiau ji lengviau prarandama dėl skrydžio privačiu lėktuvu nei dėl kosminių motinystės išmokų numatymo krizės priešaušry. Dabartiniai politikai, kaip ir ankstesni, gyvena savo 4 metų kadencijoje, tad jos rėmuose ir veikia. Požiūris „po manęs nors ir tvanas“ labai gajus, tai parodo ir kaip pareigūnai į kadencijos pabaigą skuba išdalinti pinigus ir parūpinti prieteliams šiltą vietą geležinkeliuose ar kokioje nors ambasadoje. Turės praeiti dar keli dešimtmečiai, kad išnyktų nomenklatūros mentalitetas. Viešajame sektoriuje motyvacijos yra labai iškreiptos, todėl geriau galvoti, kaip viešąjį sektorių padaryti kuo mažesniu. Tada ir pats problemos mastas sumažės.
Rūta
