Mokesčiai, mirtis, prigimtis
Posakyje, kad du dalykai yra neišvengiami – mokesčiai ir mirtis – slypi ne visuomet maloni tiesa. Ir mirties, ir mokesčių momentą žmogus stengiasi atitolinti, o jei tik galėtų, mielai išvengtų. Nors mokesčiais apmokestinami skirtingi objektai – pajamos, turtas, žemė, prekės – iš esmės mokesčių šaltinis yra tik vienas – žmogaus kuriamoji veikla. Todėl suprasti mokesčius – reiškia suprasti žmogaus prigimtį ir veikimo motyvus.
Kadangi visa žmogaus veikla yra tikslinga, ja visuomet siekiama sukurti daugiau, negu dirbant yra išeikvojama. Ne tik medžiaginių išteklių, bet ir žmogaus laiko, energijos. Paprastas faktas, kad žmogus siekia gauti daugiau energijos, negu išleidžia, paaiškina, kodėl jis pačios gamtos verčiamas optimizuoti visus savo veiklos procesus. Gyvybę ir gyvybės energiją žmogus privalo tausoti, ir jis tai daro.
Kai mokesčiai įsiterpia į žmogaus veikimo grandinę, jie nei žmogaus prigimties, nei jo veikimo taisyklių nepakeičia. Jie tiesiog tampa dar vienu, papildomu veiksniu ir tik sustiprina žmogui optimizavimo uždavinį. Jeigu mokesčiai paprasti, skaidrūs ir vienodi, jie neatveria daug pasirinkimo galimybių. Tuo didesnės bus paskatos mokesčius sumokėti ir nerizikuoti visomis savo uždirbtomis pajamomis bandant nuslėpti nedidelę jų dalį. Kuo aukštesni mokesčiai, tuo didesnis šansas, kad bus ieškoma mokesčių minimizavimo galimybių. O jeigu mokesčiai dar ir sudėtingi, skirtingi, tai atveria daugybę kelių, ir žmogus tarsi įviliojamas į pinkles, kuriose mokesčių naštą galima sumažinti. Deja, tokia mokesčių architektūra pratina žmones nuolat mąstyti apie sumažinimo kelius ir ieškoti praktinio jų įgyvendinimo.
JAV ir Estijos pamokos
Būtent todėl didesni mokesčiai ne visuomet reiškia padidėsiančias biudžeto įplaukas. Ir atvirkščiai. Štai, JAV prezidento konservatorių lyderio Ronaldo Reigano valdymo laikotarpiu aukščiausias gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifas buvo sumažintas nuo 70 proc. iki 28 proc. Lyginant 1980 m. ir 1988 m. duomenis, turtingiausieji amerikiečiai sumokėjo penkiskart daugiau mokesčių, sumažinus GPM tarifą iki 28 proc.
Estijoje po 2000 m. mokesčių reformos pelno mokesčio surinkimas atsigavo jau trečiais metais ir nuolat auga. Kodėl? Paslaptis paprasta. Perėjusi prie paskirstyto pelno apmokestinimo, Estija savo mokesčių mokėtojams dovanojo ne tik paprastesnius, skaidresnius ir legaliai veikti skatininančius mokesčius. Kasmet ji po vieną procentą mažino ir pelno mokesčio, ir GPM tarifą, kol nuo 26 proc. jis pasiekė 20 proc. Būtent taip kompleksiškai paprastinant ir mažinant mokesčių naštą buvo užtikrinta, kad biudžeto įplaukos nuolat augtų. Šiandien bendrojo vidaus produkto perskirstymas Estijoje siekia bemaž 40 proc., o mes su didesniais mokesčiais chroniškai atsiliekame. Latvija, nuėjusi kiek sudėtingesniu už estus reformos keliu ir palikusi santykinai didesnius mokesčius, kol kas nesugebėjo pademonstruoti tokio įspūdingo biudžeto pajamų augimo kaip Estija.
Praktika patvirtina teorijos postulatus: kuo labiau mokesčių našta spaudžia, tuo labiau tikėtina, kad žmonių veikla ir pajamos bus nukreipiami mažesnio apmokestinimo vaga. Ir tai nėra tik praktinis biudžeto netekimo klausimas. Įstatymo leidėjas, priimdamas vienokius ar kitokius mokesčių, mokestinių lengvatų arba papildomo apsunkinimo režimus, yra atsakingas už atvertus kelius, kuriais ims braidyti dalis mokesčių mokėtojų. Tai yra rimta atsakomybė, ir ją nešti įstatymų leidėjui padeda rimtas saugiklis – teisėkūros pagrindų įstatymo principai.
Šarvai ir saugikliai
Vienas nuostabiausių principų – proporcingumas. Jis reiškia, kad „pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau, negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti“. Vadinasi, jeigu galima pasiekti biudžeto surinkimo tikslų mažesniais ir paprastesniais mokesčiais, įstatymo leidėjas turi būtent juos pasirinkti. Ne mažiau svarbus ir efektyvumo principas, reiškiantis, kad „rengiant teisės akto projektą turi būti įvertintos visos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos ir pasirinkta geriausia iš jų, teisės akte turi būti įtvirtinamos veiksmingiausiai ir ekonomiškiausiai teisinio reguliavimo tikslą leisiančios pasiekti priemonės”. Vadinasi, įstatymų leidėjas privalo įsigilinti į visas veiksmingas alternatyvas ir pasirinkti geriausią. Tad, jeigu yra žinomas toks apmokestinimo modelis, kuris užtikrins mokesčių pajamas į biudžetą su minimaliais praradimais ekonomikai, darbo vietų kūrimui, ir tuo pačiu minimaliai stumdamas žmones ieškoti mokesčių minimizavimo ir vengimo kelių, tokį kelią įstatymo leidėjas privalo pasirinkti. Jeigu yra žinomas kelias, kuriame ir tiesioginė, ir administracinė bei kitokios mokesčio naštos bus minimalios, įstatymų leidėjas yra saistomas tokios žinios ir negali jos ignoruoti.
Geriausias laikas investuoti efektyviausiai – kai įmonės yra uždirbusios pelno, kai kapitalas yra vaisingiausioje stadijoje, kai tereikia vieno – kad jis kristų į derlingą dirvą.
Įsigilinę į žmogaus veikimo paradigmas ir teisėkūros principus galime padaryti netikėtą išvadą: leidėjo savivalei praktiškai nepaliekama erdvės, jis tiesiog privalo išnagrinėti apmokestinimo alternatyvas ir rinktis tą, kuri su mažiausia kaina visuomenei leidžia pasiekti įstatymo keliamą tikslą. Tad didesnis biudžetas su mažesniais mokesčiais netruks tapti mūsų realybe, jeigu tik bus laikomasi atsakingos teisėkūros principų.
Investicijos – biudžeto garantas
Žinoma, įstatymo leidėjui rūpi ne vien tik biudžeto surinkimas. Jam rūpi, kad tie, kurie kasdien tą biudžetą papildo, galėtų jį papildyti ir rytoj, ir poryt, vadinasi, kad jų veikla būtų tvari ir pelninga, kad kuo daugiau žmonių turėtų darbo ir kurtų vis didesnę vertę. Pelno mokestį mokančios įmonės yra tarsi valstybės socialinės politikos atstovybės, kasdien Lietuvos miestuose ir miesteliuose besirūpinančios, kad bedarbystė mažėtų, žmonių pajamos augtų, o iš surinktų mokesčių būtų finansuojamos bendrosios reikmės. Todėl natūralus valstybės tikslas yra paskatinti investicijas.
Geriausias laikas investuoti efektyviausiai – kai įmonės yra uždirbusios pelno, kai kapitalas yra vaisingiausioje stadijoje, kai tereikia vieno – kad jis kristų į derlingą dirvą. Atimti jį, išdžiovinti, persijoti, o po to daryti sausų miltelių injekciją į ekonomiką yra ekonomiškai bergždžia ir socialiai neatsakinga. Kai kapitalas yra vaisingiausioje stadijoje, palikti jį investicijoms įmonėse yra tiesiog gerovę siekiančios valstybės priedermė. Kaip rodo mūsų pačių ir kaimynų patirtis, toks modelis reikšmingai sumažina paskatas vengti mokesčių, kurti sudėtingas jų vengimo schemas. Vadinasi, skirstomo pelno apmokestinimo modelis leidžia pasiekti ir kitą nuolat valstybės keliamą tikslą – sumažina šešėlinę ekonomiką ir pagerina sąžiningos konkurencijos sąlygas.
Dabar svarbu nuosekliai laikytis įstatymo leidybos principų ir įvertinti, kokių valstybei svarbių tikslų leidžia pasiekti skirtingos alternatyvos.
Skaičiuojant biudžeto pajamų prognozę, svarbu matyti visą alternatyvų spektrą: jeigu įmonėms išlaisvinamas kelias pačioms investuoti, kiek socialinių rūpesčių nuimama nuo valstybės pečių? Kiek žmonių dirbs, užuot laukę bedarbio išmokų ar uždarbiavę šešėlyje? O kiek valstybė sutaupys, jeigu nereikės kasmet grįžti prie idėjos kurti valstybinį banką, kainuosiančio milijardus, ir kitų panašių sumanymų?
Daugiau už mažiau
Jeigu sutariame, kad skirstomo pelno mokesčio modelis labiausiai atitinka biudžeto surinkimo, investicijų skatinimo, darbo vietų kūrimo ir šešėlinės ekonomikos mažinimo tikslus, iškyla ir daugiau klausimų. Kaip apmokestinti skirstomą pelną? Taikyti pelno mokestį ir nulinį dividendų mokestį ar paskirstyti mokestį tarp išmokamo pelno ir dividendų, tikintis tam tikrų pranašumų tarptautinių sutarčių kontekste? O gal naudoti, kaip reformai įsibėgėjus padarė estai, dar ir sumažintą (nuo 20 iki 14 proc.) tarifą toms įmonėms, kurios išmoka stabilius dividendus, metai iš metų? Toks mokesčio taikymas yra tarsi garantija, kad juridinių asmenų pajamų mokesčių upelis nuolat tekėtų ir būtų lengviau prognozuojamos valstybės biudžeto pajamos. Visa tai yra detalės, svarbios, bet neužgožiančios esmės, dėl kurių galima sutarti vėliau.
Dabar svarbu nuosekliai laikytis įstatymo leidybos principų ir įvertinti, kokių valstybei svarbių tikslų leidžia pasiekti skirtingos alternatyvos. Sąmoningai ir sutartinai rinktis tą, kuri leidžia pasiekti maksimalų rezultatą su minimaliomis sąnaudomis, tą, kuri labiausiai atitinka žmogaus prigimtį. Kad mes, kaip visuomenė, veikdami išvien, veiktume pagal tuos pačius principus, pagal kuriuos veikiame atskirai – sukurti daugiau su mažesne našta ir mažesniais kaštais. Sukurti daugiau už mažiau.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos prezidentė.
