Mokesčių lengvatų grupėje nuolat prisimindavome, kad mokesčių pagrindinis tikslas yra fiskalinis. Šiandien turime išimtinį posėdį, kai svarstome mokesčius, kurių pagrindinis tikslas – nefiskalinis. Kitaip tariant, jie turi iš esmės pakeisti žmonių elgesio paradigmas, restruktūrizuoti įmonių veiklą. Tam prireiks išteklių, sąmoningumo ir švietėjiškos veiklos. Taip pat šie „nefiskaliniai“ mokesčiai sukels fiskalinių pajamų srautą į biudžetą, todėl būtina jų parengimą svarstyti drauge su klausimu, kokių mokesčių mes atsisakome ir kokius mažiname. Tai padės išlaikyti balansą.
Prisimenu, kai Lietuvoje buvo įvedamas pridėtinės vertės mokestis ir buvo minčių, kad galbūt jis galėtų pakeisti pajamų mokesčius. Tačiau taip neatsitiko ir šiandien turime dvigubą apmokestinimą. Todėl dabar konstruojant naujus mokesčius, labai svarbu matyti sistemos visumą ir jau seniai brandinamą pelno mokesčio reformą įtraukti į šį paketą, kad įmonės turėtų realių lėšų atlikti reikalingą restruktūrizavimą. Galime ir turime pasiekti, kad ir įmonės ir žmonės turėtų reikalingų lėšų adaptacijai, o naujų mokesčių pajamos leistų sumažinti kitų mokesčių naštą.
Kitas labai svarbus dalykas – išlaikyti žemės ūkio ir kitų įmonių konkurencingumą, tai yra neskubėti aplenkti visų kaimynų, išmintingai padėti įmonėms likti konkurencingomis, neužkrauti kaštais, kurie būtų pertekliniai.
Nuoširdžiai sveikinu aplinkos ministro Simono Gentvilo pasisakymą apie žaliosios ekonomikos plėtrą, kuriai koją, deja, pakiša pačios valdžios institucijos. Pavyzdžiui, ministras minėjo vėjo malūnus, bet įmonėms reikia pereiti didžiules kliūtis, kad gautų reikalingus žemės plotus, leidimus. Tai užtrunka kartais iki trejų metų ir ilgiau. Delsimas reiškia, kad dirbtinai palaikoma inercija, kad įmonėms lengviau nekovoti dėl naujų būdų, naujų leidimų, bet gyventi pagal seną tvarką, naudotis senais ištekliais ir technologijomis.
Nauji mokesčiai už galimybę naudoti valstybinę žemę – vėl smūgis žaliajam kursui. Juo vadovaudamiesi, turėtume žemės plotus naudoti konversijos būdu, kad neišimtume naujų plotų iš žemės ūkio į gamybinius projektus, bet kažkodėl nesiremiame nuosekliai ta koncepcija, ir sukeliame įmonėms daug kliūčių. Rengdamas viešų institucijų ir paslaugų sutvarkymo, dereguliavimo paketą, LLRI ne kartą pastebėjo, kad mūsų viešasis sektorius nėra atviras pokyčiui. Kitaip tariant, kol jis dirbs lėtai ir biurokratiškai, žalieji pokyčiai strigs, nes ir įmonėms bus sunku pereiti prie naujovių dėl biurokratinių reikalavimų.
Nauji mokesčiai už galimybę naudoti valstybinę žemę – vėl smūgis žaliajam kursui.
Jeigu norime judėti tikslingai ne tik su mokesčiais, bet ir visomis kitomis kryptimis, jei siekiame, kad perėjimas prie sveikos ekonomikos būtų greitas, sklandus ir sąmoningas, viešasis sektorius turi išsivaduoti iš inercijos, o Žaliasis kursas – apimti visų minėtų kliūčių panaikinimą: kad įmonėms būtų lengva restruktūrizuoti veiklą, gauti reikalingus leidimus, kad pelno mokestis ir kiti mokesčiai suteiktų išteklių pokyčiui.
