– Papasakokite, kaip jums apskritai atėjo į galvą steigti nevalstybinį institutą? Kokia buvo Lietuvos laisvosios rinkos instituto pradžia?
– Institutas gimė 1990-tais metais iš didelio entuziazmo. Ne paslaptis, kad iš entuziazmo gimusios visuomeninės organizacijos dažnai greitai ir užgęsta. Mes gi visu smarkumu įsiliejome į tokį įvykių sūkurį, kad išnykti mums pasidarė tiesiog neįmanoma – turiu galvoje nepriklausomos Lietuvos ekonominių ir teisinių pamatų kūrimą. Tuo metu reikėjo greitų pokyčių, vizijos apie tai, kokia turi būti laisva Lietuva.
Mes buvome penkių jaunų aspirantų grupelė, o nepriklausomo instituto, vadinamo think-tank, idėją iš kelionės po JAV universitetus parsivežė ir mus ja užkrėtė tuometinis mūsų profesorius Kęstutis Glaveckas. Vaikščiodami Mažvydo bibliotekos vestibiulyje svajojome apie tai, kokia turi būti laisvos Lietuvos pinigų, mokesčių sistema. Mūsų miglotos svajonės ėmė skleistis bei pamažu ryškėti, pradėjome gilintis į tai, kaip turi veikti kredito ir bankų sistema, juk ekonomikai reikėjo startinio kapitalo. Lietuva buvo viena iš pirmųjų Rytų Europos šalių pradėjusių vykdyti privatizavimą, tad mes supratome, jog tam, kad žmonės taptų tikrais, o ne fiktyviais akcininkais, būtina vertybinių popierių rinka, akcininkų teisės, akcijų išleidimo ir prekybos taisyklės. Jau 1992 m. vasarą pristatėme tai kaip laikinus teisinius pagrindus Vyriausybei ir buvome išgirsti. Netrukus buvo pradėta prekiauti akcijomis, įsteigta akcijų birža, vertybinių popierių komisija.
Mūsų miglotos svajonės ėmė skleistis bei pamažu ryškėti, pradėjome gilintis į tai, kaip turi veikti kredito ir bankų sistema, juk ekonomikai reikėjo startinio kapitalo.
Tuo metu institutas vis dar buvo entuziastų grupelė, žmonės rinkdavosi po darbų, vakarais.
– Visgi, iš entuziazmo ilgai veikti negali? Kaip tapote organizacija, kuri gyvuoja ir yra girdima jau trisdešimt metų?
– Kurį laiką neturėjome savų patalpų, iš esmės, be tikėjimo ir pasiaukojimo neturėjome nieko. Kartais mus priglausdavo, pavyzdžiui, Romualdas Visokavičius labai padėjo mums pradžioje. Kartais mus išvarydavo, kartais dirbdavome prisiglaudę kokios nors ministerijos vestibiulyje, bet tai nemažino noro veikti...
Vienas pirmųjų lūžio taškų įvyko vos įsteigus institutą. Aiškiai prisimenu savo nuostabą ir netgi šoką, kai 1991 metais atėjusi į Seimo Ekonomikos komitetą bankų klausimu netikėtai patekau į pagalbos smulkiam verslui svarstymą, ekspromtu pasisakiau aiškindama, kad smulkiam verslui nereikia valstybės paramos ir lengvatų, bet visiems reikia suteikti kuo palankesnes ir vienodas starto ir veiklos sąlygas. Pasisakymas gimė visiškai spontaniškai ir mano nuostabai komiteto nariai man pritarė. Atsimenu išėjau iš Seimo, o viduje tas nejaukumas – kaip čia taip staiga, net nepasiruošusiai, man visi ėmė pritarti? Ne tik mes nustebome, bet ir Lietuvos bankas, kai Seimas, pritarė mūsų alternatyviam komercinių bankų įstatymui ir tik įsikišus Pasaulio bankui oficialus Lietuvos banko projektas buvo patvirtintas.
– Ar nebuvo momentų, kai norėdavosi viską mesti?
– Žinoma, ne visada mums pritardavo, kartais norėdavo pažeminti, paaiškinti, kad neturime jokios teisės dalyvauti Lietuvos kūrime. Juk nevyriausybinių organizacijų kultūros dar nebuvo. Arba tu – valdžioje, arba esi niekas. Bet tos ašaros greitai džiūvo, nes pergalėms reikėjo didelės ištvermės. Pavyzdžiui, Lito patikimumo įstatymas, kuris gimė mūsų pastangomis, kai tuometis ministras pirmininkas Adolfas Šleževičius perprato šios idėjos svarbą Lietuvai, tą idėją reikėdavo pristatyti vis kitai auditorijai ir vis kitaip. Ir ne vienas man patarinėjo: „mesk šį užsiėmimą, argi buvę komunistai gali ryžtis tokiai radikaliai reformai?“. Bet garbė jiems, jie ryžosi.
Jau įgyvendintą Lito patikimumo įstatymą reikėjo dar ilgus metus ginti. Vieną išskirtinę progą atsimenu gerai, tai buvo susitikimas su Prezidentu Algirdu Brazausku, kuris mane pasikvietė norėdamas įtikinti užimti ekonomikos ministrės postą. Prezidentas labai stebėjosi dėl mano atsisakymo – jaunam žmogui siūlo tokį postą, tokią karjerą, o jis atsisako. Negana to, dar pareiškiau, kad Ekonomikos ministeriją apskritai dera panaikinti.
O Lito patikimumo įstatymas liko galioti du dešimtmečius, ir žmonėms nereikėjo rūpintis, ar nepasikeitė lito kursas, ar mūsų visų pinigais nepadengė bankų ar iždo nuostolių. Matant tokią realią naudą, kuri buvo sukurta mūsų pastangomis, įkvėpimas tęsti instituto veiklą vis atsinaujindavo.
– Kalbant apie ekonominę politiką, kuo labiausiai didžiuojatės?
– Na, pasidalinsiu tuo, kas mano galva ypač aktualu ir šiandien. Daug dirbome, kad būtų pereita prie vienkartinio įmonių pelno apmokestinimo jį skirstant.
Nuosavų lėšų įmonės tada neturėjo, tad supratome kokį postūmį investicijoms duotų galimybė investuoti visą uždirbtą pelną į technologinį atsinaujinimą ir plėtrą. Džiaugėmės, kad šis modelis buvo priimtas, nors ir šiek tiek apkarpytas, bet visgi nuo 1997 m. visos Lietuvos įmonės – nepriklausomai nuo sektoriaus, rūšies, dydžio – galėjo be jokios mokesčių naštos iš karto investuoti visą savo uždirbtą pelną atgal į plėtrą. Tai davė revoliucinį postūmį Lietuvos ekonomikai.
Labai gaila, kad 2002 m. šis modelis buvo atšauktas. Šiandien grįžti prie to, kas dabar vadinama „estišku modeliu“ ypač svarbu, tad džiaugiuosi, kad tai planuoja ir valdanti koalicija.
Beje, vienas epizodas iš to laiko mane paveikė. Su tuometiniu ministru pirmininku Rolandu Paksu kalbėjomės apie į oficialią Vyriausybės programą įtrauktą pelno mokesčio panaikinimą. Man parodė raštą, kuriuo perspėjama, kad dėl šios reformos abejoja ES. Nors jokių oficialių kliūčių tam nebuvo, Vyriausybė nesiryžo žengti šio žingsnio, o jau po metų net ir tas pusinis modelis, kuris galiojo Lietuvoje, buvo panaikintas.
Paradoksalu, kad tuo pat metu estai padarė tą reformą, kurios Lietuvoje buvo išsižadėta. Estai suprato, kad įmonės yra tas taškas, kuriame investicijos yra efektyviausios ir investicijos padarytos iš nuosavų, uždirbtų lėšų tikrai pasieks didžiausius įmonės modernizavimo poreikius, padidins darbo našumą, o kartu ir atlyginimus, ir ilgainiui tai reikš ir augančias gyventojų pajamų mokesčio įplaukas. Estijos pavyzdys tai byloja. Ir šiandien jų perskirstymo lygis – su daug mažesniais mokesčiais yra aukštesnis negu Lietuvoje.
– Vis dėlto po kurio laiko nusprendėte pasitraukti.
– Kaip dabar suprantu iš organizacijų teorijos, tai buvo labai svarbu Instituto stiprėjimui, nes išvengėme vadinamųjų steigėjo spąstų, kai organizacija yra per daug priklausoma nuo steigėjo ir kai šiam kas nors nutinka, jai iškila rimtų pavojų. Tos teorijos tuomet nežinojau, bet vidumi jutau, kad labiausiai pasitarnausiu institutui leisdama jam tapti nepriklausomu nuo manęs. Taigi 2001 m. užleidau vadovavimą, o pati subūriau tarybą, tapau jos pirmininke.
– Pastaruosius bent penketą metų institutas vis labiau suka į švietimą. Kodėl?
– Jauniems žmonėms tapome žinių apie ekonomiką šaltiniu, bendradarbiaujame su Lietuvos mokyklų ekonomikos mokytojais, iš mūsų „Ekonomika per 31 valandą“ vadovėlio mokosi daugiau kaip 20 000 kasmet.
Laisvė ir atsakomybė yra prigimtiniai žmonijos bruožai ir todėl svarbu juos ginti. Tai – ne šiaip tikslai ir vertybės, kurios šiandien vienokios, rytoj kitokios.
Sukūrę etikos, ekonomikos ir pilietinio ugdymo modulį plečiame ekonomikos ribas ir padedame mokytojams ugdyti jaunąją kartą, kuri sieja ekonomiką su morale, kuri yra pasiruošusi prisiimti atsakomybę už visuomenėje iškylančias problemas nepalikdama to vien tik valdžiai. Ugdome jaunąją kartą, kuri supranta, kad privati nuosavybė yra neatsiejama nuo atsakomybės, ir kad vienintelis kelias į gerovę bei klestėjimą yra kūryba, bendradarbiavimas ir kasdienis atsakomybės prisiėmimas.
Mums vis dažniau pavyksta išeiti už ekonomikos ribų, proveržį padarėme stokos tyrimais, kur sujungėme drauge įvairių disciplinų mokslininkus iš įvairių šalių ir išėjome toli už ekonomikos ribų nagrinėdami vieną iš paslaptingiausių būties pradų, kuris mus supa visame kame ir visgi yra mums nežinomas – stokos fenomeną.
– Instituto oponentai dažnai jį vadina ir „partija“, ir „idėjų monopolizuotoju“, nuskambėjo istorija, kai net buvo siūloma blokuoti instituto žodį, adresuotą politikams.
– Vienaip ar kitaip monopolistais vadinami esame bent jau ketvirtį amžiaus. Pamenu, buvome iškviesti į Seimą, nes kažkas iš Seimo narių surengė spaudos konferenciją grėsmingu pavadinimu apie LLRI monopolinę padėtį viešajame diskurse. Tačiau viskas yra daug paprasčiau. Viešajame diskurse girdimi nuolat esame tik dėl to, kad nuoširdžiai ir nepertraukiamai dirbame, žvelgiame į tuos sisteminius poreikius, kurie dar nėra matomi, bet netrukus gali prabilti apie save, jeigu laiku jų neįgyvendini.
Grįžtant prie klausimo apie monopolizavimą – tai yra didžiausias komplimentas, kai žinai visą mūsų mažumą, trapumą. Ir jeigu laisvės idėjos staiga tampa galingos ir visus taip įtikina, galima nešti ir monopolisto kepurę.
– Ar vis dar reikia ginti laisvės idėją? Juk Lietuva jau 30 metų yra nepriklausoma.
– Laisvė ir atsakomybė yra prigimtiniai žmonijos bruožai ir todėl svarbu juos ginti. Tai – ne šiaip tikslai ir vertybės, kurios šiandien vienokios, rytoj kitokios. Laisvė yra įkoduota žmogaus prigimtyje ir mes matome, kad visi pasikėsinimai padaryti žmogų nelaisvą, iš esmės kėsinasi į jo prigimtį, patį žmogiškumą. Deja, tų pasikėsinimų yra nuolat.
