Todėl verta panagrinėti, koks ryšys yra tarp laisvės ir žmogaus gebėjimo siekti tolimo ateities tikslo, atsisakant momentinio pasitenkinimo? Ar laisvė ir momentinis pasitenkinimas yra tas pats? Pasirodo, kad įtampų čia yra, ir jos vaidina lemiamą vaidmenį civilizacijos istorijoje.
Žmogui būdinga labiau vertinti gėrybes šiandien nei ateityje, o ekonomikos mokslas, šį polinkį pastebėjęs, pavadino jį „laiko pirmenybe“. Tai netgi tapo bazine ekonomikos sąvoka. Kuo laiko pirmenybė aukštesnė, tuo labiau žmogus ar visuomenė yra linkę suvartoti šiandien ir nesukti sau galvos dėl rytojaus. Tai galima vaizdžiai pavadinti „momento pirmenybe“ – noriu visko „čia ir dabar“. Tačiau jeigu visi gyventume pagal „čia ir dabar“ principą ir viskas būtų suvartojama tuoj pat, progresas būtų tiesiog neįmanomas.
Visa civilizacijos istorija yra žengimas nuo momentinio pasitenkinimo link gebėjimo atidėti vartojimą, link ištvermės, taupymo ir pasiryžimo investuoti į pažangą. Taip, pažanga prasideda, kai žmogus atsisako dalies dabartinio vartojimo ir investuoja savo laiką bei išteklius į kastuvo, kopėčių ar kito įrankio pasigaminimą. Iš gyvenimo šia diena, kai mūsų protėviai tuoj pat suvalgydavo surinktas uogas, sumedžiotą mamutą, žmonija pamažu žengė į tokį sąmoningumo lygį, kai pradėjo rūpintis rytdiena.
„Laiko pirmenybės“ sąvoka yra esminė aiškinant palūkanų atsiradimą: istoriškai palūkanos atsirado kaip atlygis ir motyvacija žmogui susilaikyti nuo vartojimo. Tačiau kai finansinio raštingumo ugdytojai šviečia žmones apie palūkanas, investavimą, poreikį taupyti ir atsidėti lėšų senatvei, mažai kas susimąsto, kad jie ugdo ne tik mūsų gebėjimus valdyti kišenių turinį.
Pagrindinis finansinio raštingumo vaisius – pamažu keičiamas žmogaus polinkis gyventi šia diena. Kai išmokstame suvaldyti polinkį pasitenkinti tuojau pat, mūsų laiko (arba momento) pirmenybė mažėja. Ir kas įdomiausia, sumažėjus momento pirmenybei, iš esmės pasikeičia žmogaus pasaulėžiūra, o drauge su ja – netgi tokie jo poelgiai ir įpročiai, kurie iš pirmo žvilgsnio su finansiniu raštingumu niekaip nesusiję.
Moksliniai tyrimai rodo, kad būtent gebėjimas atidėti momentinį pasitenkinimą lemia visuomenėje didesnį tarpusavio pasitikėjimą, bendruomeniškumą, mažesnį nusikaltimų lygį. O kai laiko pirmenybė aukšta, deja, didėja polinkis žaloti save, vartoti alkoholį ir narkotikus. Taip, net tokia aktuali tema yra šio konteksto dalis. Žmonės, turintys ilgalaikę perspektyvą, labiau rūpinasi savo reputacija ir geba prisiimti atsakomybę už laisvų pasirinkimų padarinius.
Visas mūsų tobulėjimas ir kultūra neatsiejami nuo ilgalaikės gyvenimo perspektyvos. O investicijos ir rūpinimasis senatve – tiesiog natūrali ir būtina jos dalis. Polinkį pasitenkinti šiandien ir gyventi vien šia diena didina tokios išorinės aplinkybės, kaip pinigų nuvertėjimas, mokesčiai, aplinkos nestabilumas ir ateities neapibrėžtumas, kuris mūsų laikmečiu yra padidėjęs.
Tad ateities pensijų kaupimo klausimas nėra vien tik apie pensijas. Kaip ir valstybės politika, pataikaujanti gyvenimui šia diena, nėra vien apie tai, kieno išlaikytiniu laisvas žmogus taps senatvėje. Klausimas yra kur kas platesnis – ar mūsų valstybėje puoselėjamas žmonių gebėjimas matyti ilgalaikę perspektyvą, taupyti ir investuoti, ugdyti ištvermę.
Jeigu veikianti pensijų kaupimo sistema šiandien atrodo brangi ir nepatraukli, ribojanti žmogaus laisvę ir atsakomybę už senatvę, pirmiausia reikia ištirti, kokie sisteminiai apsunkinimai padarė ją tokia. Turiu galvoje ir anuitetų įvedimą, ir neapmokestintų įmokų sumažinimą, subsidijų ir kitų pakeitimų įvedimą bei pačių politikų kuriamą nuolatinio kaitaliojimo riziką. Juk atsižvelgdami į demografines tendencijas, visi pripažįsta, kad pats kaupiamųjų pensijų sistemos principas yra geras ir taiklus – kviečiantis investuoti į ateitį, pasirūpinti savo senatve.
Neapmąstyti pakeitimai sistemą tik apsunkino, padarė ją sudėtingesne ir neskatinančia taupyti. Pripažinus padarytas klaidas, privatų senatvės aprūpinimą ir jo patrauklumą visuomenei galima atgaivinti.
Laikas ne siaurinti, o praplėsti prieš dvidešimt metų įtvirtintus kaupimo senatvei būdus, kad žmogus galėtų rinktis jam palankiausią kelią pasirūpinti ateitimi. Sugriauti esamą sistemą – reiškia nepalikti žmonėms jokių alternatyvų, išskyrus valdiškas pensijas. Ar žinant platesnę laiko pirmenybės reikšmę mūsų likimams, tokia toks žingsnis teisingas?
