Ketvirtadienį sostinėje, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre (MKIC), surengtas Vyriausybės inicijuotas Lietuvos demografijos forumas, kuriame aiškintasi, ar Lietuva gali vėl turėti 3 mln. gyventojų? Apie šalies darbo rinkos pajėgumą išlaikyti ir pritraukti tautiečius atgal į tėvynę bei apie tai, kokie iššūkiai laukia sugrįžus, ketvirtadienį buvo kalbama vienoje iš Vilniuje vykstančio Lietuvos demografijos forumo diskusijų.
Statistika negailestinga
Diskusijoje „Ar Lietuvos darbo rinka pajėgi sulaikyti išvykstančius ir priimti grįžtančius?“ iškelti du svarbiausi aspektai – kaip padėti emigrantams grįžti į Lietuvą ir kaip padėti jaunimui, baigusiam mokslus, įsidarbinti ir likti Lietuvoje?
Daugiausiai emigruoja 18–19 metų ir 23–24 metų asmenys. Tai reiškia, kad daugiausia emigruoja tik pabaigę mokyklą arba universitetą, nes negali įsitvirtinti darbo rinkoje, – aiškino K.Zaura.
„Aštuoniasdešimt procentų asmenų, kurie emigravo iš Lietuvos, metus ar daugiau buvo neaktyvūs. Negalėję susirasti darbo Lietuvoje jie emigravo. Kalbant apie jaunimą, daugiausiai emigruoja 18–19 metų ir 23–24 metų asmenys. Tai reiškia, kad daugiausia emigruoja tik pabaigę mokyklą arba universitetą, nes negali įsitvirtinti darbo rinkoje“, – diskusijoje kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo departamento direktorius Kęstutis Zaura.
Diskusijos moderatorius pridūrė, jog norėdami sugrįžti emigrantai taip pat susiduria su kitomis problemomis.
„Sugrįžusieji iš užsienio taip pat susiduria su iššūkiais integruodamiesi į darbo rinką. Kartais dėl įgūdžių trūkumo, pačios darbo rinkos nepažinumo. Taip pat neretai dėl darbdavių požiūrio, neįvertinant žmonių įgytos patirties užsienyje arba vertinant tai, kad jei žmogus dirbo užsienyje ir grįžo atgal, jis yra neva nevykėlis, nes kodėl nesugebėjo įsitvirtinti ten?“ – apie neigiamą atmosferą kalbėjo K.Zaura.
Grįžusiems integruotis sudėtinga
Diskusijoje nuskambėjo mintis, kad emigrantai dar prieš grįždami jau turėtų būti radę Lietuvoje ir darbą, ir gyvenamąją vietą.
Save europiečiu laikantis Justas Mundeikis į Lietuvą iš Vokietijos grįžo prieš ketverius metus. Dalindamasis savo patirtimi, jis išskyrė dvi problemas, su kuriomis susidūrė grįždamas į Lietuva. Tai – darbo ir būsto paieškos. Pašnekovas pažymėjo, kad, grįžtamas į Lietuvą, darbą jis jau buvo susiradęs.
„Kadangi iš Lietuvos į Vokietiją su tėvais išvykau 14 metų, buvo įdomu sugrįžti ir pabandyti pagyventi čia. Prieš ketverius metus Lietuvoje įmonės dar nebuvo pasirengusios darbuotojų ieškoti nuotoliniu būdu, todėl, kai dar gyvendamas Vokietijoje pradėjau ieškotis darbo, tekdavo skraidyti į Lietuvą dėl darbo pokalbių. Kita problema buvo būsto paieškos, todėl dabar būtų labai gerai, jei valstybė grįžtantiems emigrantams skirtų laikinus butus, kai žmogus per du tris mėnesius galėtų įsitvirtinti ir susirasti nuolatinę gyvenamąją vietą“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad ateityje neatmeta galimybės vėl emigruoti, nes jam svarbu gyventi ten, kur gerai jaustųsi ir nebijotų senatvės.
Siūlo pirmiausia stabdyti emigraciją, o ne spręsti išvykusiųjų problemas
Lietuvos socialinio tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis tikino, kad didžiausios bėdos darbo rinką ištiks maždaug po 8 metų.
„Šiandien Lietuvoje skaitlingiausia 53–57 metų gyventojų grupė, jos Lietuvoje yra daugiausiai (maždaug 229 tūkstančiai). Didžiausios problemos prasidės, kai ši grupė pasieks pensinį amžių – po aštuonerių metų. Tačiau realiai problemos prasidės žymiai ankščiau, kai žmonės, kuriems dabar 58–62 metai, išeis iš darbo rinkos. Juos pakeis tie, kuriems šiandien 13–17 metų – o šiuo metu tai yra mažiausiai skaitlinga žmonių grupė.
Vėliau tie žmonės pasieks darbingiausią jaunimo kategoriją, kuri pasižymi aukščiausiu emigraciniu intensyvumu“, – apie ateities demografinių pokyčius darbo rinkai kalbėjo B.Gruževskis, jis pridūrė, kad pirmiausia susirūpinti reikėtų lietuvių emigracijos stabdymu ir tik po to spręsti išvykusiųjų problemas.
