Reaguodamas į daugelyje pasaulio šalių susiklosčiusį darbuotojų trūkumą ir santykinai aukštą nedarbo lygį, pašnekovas pabrėžė, kad automatiškai užpildyti darbo vietų bedarbiais greitai nepavyks – nemažai daliai jų trūksta konkrečios kvalifikacijos.
N.Schmitas sutiko su nuomone, kad darbuotojai pandemijos metu įgijo šiek tiek daugiau galios nei darbdaviai – dabar ne jie turi žavėti pastaruosius, o atvirkščiai.
„Žinoma, poslinkis derybinėje galioje yra įvykęs ir jis gali būti palankesnis darbuotojams“, – kalbėjo jis.
Interviu 15min eurokomisaras taip pat pasisakė apie keletą pastaraisiais metais išpopuliarėjusių darbo ir socialinės apsaugos koncepcijų. N.Schmitas teigia iš esmės neprieštaraujantis trumpesnei darbo savaitei, tačiau perspėja, kad tokios idėjos pritaikymas visiems sektoriams gali sukelti problemų. Jis ragina pasekti brandžius santykius tarp darbo rinkos dalyvių palaikančių šalių pavyzdžiu – kai kur savaitinės darbo valandos jau dabar sutrumpėjo, tačiau tik po išsamių socialinių partnerių diskusijų.
Kitos pastaraisiais metais linksniuojamos socialinių finansų priemonės – universaliųjų bazinių pajamų – atžvilgiu jis nusiteikęs skeptiškai. „Nesu universaliųjų bazinių pajamų gerbėjas. Tokiu atveju sukurtume visuomenę, kurioje daliai žmonių būtų pasakoma – žinai, mums realiai tavęs nereikia, todėl imk kompensaciją ir pasistenk iš jos išgyventi“, – teigė pašnekovas.
Ketvirtadienį ir penktadienį Lietuvoje viešėjęs eurokomisaras susitiko su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen, Seimo komitetų nariais, profesinių sąjungų, darbdavių ir verslo organizacijų atstovais, socialinės apsaugos ir darbo ministre Monika Navickiene.
– Pradėkime nuo paprasto klausimo. Darbuotojų trūkumas jaučiamas visur – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje, Europos Sąjungoje (ES). Vienas dažniausiai girdimų argumentų yra tai, kad darbuotojai priprato prie santykinai neblogų kompensacijų ir finansinės pagalbos COVID-19 pandemijos metu ir todėl nebenori grįžti į darbo rinką. Kaip jūs pats vertinate šią situaciją?
– Yra kelios priežastys, dėl ko susiduriame su šiais trūkumais. Vienas svarbus faktas – darbingumo rodiklis, pavyzdžiui, JAV, nesugrįžo į buvusį prieš pandemiją. Tai rodo, kad žmonės iš tiesų nebenori grįžti į tuos darbus, kuriuos turėjo prieš pandemiją.
Darbo rinkoje dabar didelė paklausa, yra daug darbo vietų tam tikrose srityse, tokiose kaip technologijos ir panašiai. Bet nėra tiek kvalifikuotų žmonių, kad tas darbo vietas užpildytų.
Šia tema, atrodo, „The New York Times“ buvo išspausdintas įdomus Nobelio premijos laureato Paulo Krugmano straipsnis. Jis sako, ir aš didžiumai šių analizių pritariu, kad pandemija išprovokavo tam tikrą psichologinį pasikeitimą. Ji parodė daugeliui žmonių, kad jie nebuvo patenkinti savo darbais, kad jiems buvo mažai mokama, darbo sąlygos buvo blogos. Ir dabar jie arba ieško naujo darbo, arba nėra motyvuoti sugrįžti į darbo rinką.
Tai tikrai vyksta JAV, galbūt iš dalies ir Europoje, tačiau čia tai nėra pagrindinė priežastis. Žinoma, ir mes turime kelis sektorius, kuriuose galime matyti panašią situaciją. Pavyzdžiui, maitinimo ir apgyvendinimo industrija. Iš skirtingų šalių – Prancūzijos, Vokietijos girdžiu, kad šis sektorius desperatiškai ieško žmonių. Tačiau jų taip lengvai nerasi, todėl įstaigos negali dirbti visu pajėgumu. Šis sektorius pasižymi savitomis darbo sąlygomis, darbo laiku ir nėra gerai apmokamas.
Visgi Europoje yra kitas, svarbesnis aspektas – pandemijos metu kai kurie iš anksčiau vykę pokyčiai pagreitėjo. Darbo rinkoje dabar didelė paklausa, yra daug darbo vietų tam tikrose srityse, tokiose kaip technologijos ir panašiai. Bet nėra tiek kvalifikuotų žmonių, kad tas darbo vietas užpildytų. Taigi darbo rinka nėra subalansuota. Tai iš dalies paaiškina šią situaciją.
Žinoma, JK situacija unikali, tai nėra tos pačios problemos. Jie tiesiog išsiuntė daug ES šalių darbuotojų, todėl dabar jiems neužtenka darbo jėgos. O tie, kurie sėdi be darbo, nėra pakankamai kvalifikuoti, kad tuos darbus perimtų.
– Ar susidariusią situaciją galime laikyti momentine, ar visgi tai taps, kaip kartais sakoma, tektoniniu lūžiu? Galbūt darbuotojai ar profsąjungos jos pagrindu gali ką nors pastatyti? Juk šiuo momentu jie turi truputį daugiau galios – tai jų ilgisi darbdaviai, o ne atvirkščiai.
– Žinoma, poslinkis derybinėje galioje yra įvykęs ir jis gali būti palankesnis darbuotojams.
Mes turėjome situaciją JAV, bet iš dalies ir Europoje, kai atlyginimų vertė nukrito. Atlyginimai pagal perkamąją galią šiandien yra sugrįžę 13 metų atgal. Taigi, galbūt ateina pokyčiai. Kai panašus klausimas buvo pateiktas JAV prezidentui Joe Bidenui, jis atsakė, kad jeigu žmonės nenori dirbti pas jus, mokėkite jiems daugiau. Tai siejama su jo sprendimu padidinti mininalią algą.
Taigi manau, kad šis aspektas egzistuoja ir Europoje, tačiau jis nėra vienintelis.
– Prieš pandemiją ir netgi jos metu buvo aktyviau diskutuojama apie keturių darbo dienų darbo savaitę. Viena vertus, stengiamės atgaivinti ekonomiką, kita vertus, dabar itin daug kalbama apie darbo sąlygas. Ar manote, kad dabar geras laikas apie tai kalbėti?
– Girdėjau, kad Ispanijoje kai kurios bendrovės persiorientuoja prie keturių dienų darbo savaitės. Aš pats neturiu aiškaus požiūrio į tai. Manau, kad jei turime darbo jėgos trūkumą, nebūtų įprasta trumpinti darbo laiką.
Kita vertus, jeigu mes turėsime didelį produkcijos efektyvumo šuolį dėl robotizacijos ir panašių sprendimų, tuomet šio klausimo neišvengsime. Tačiau nepalaikau minties, kad šiuo metu turėtume tai taikyti visai ekonomikai. Tai turi būti padaryta derybų tarp socialinių partnerių metu, kiekvienam sektoriui atskirai.
Žinote, Prancūzijoje prieš keletą metų darbo savaitė buvo sutrumpinta iki 35 valandų per savaitę. Tai netapo ekonomine katastrofa. Jeigu tai įgyvendinate, kai kuriuose sektoriuose galite matyti didelį produktyvumo padidėjimą. Žmonės mažiau serga, dažniau būna darbe.
Iš kitos pusės, yra tokių sektorių kaip ligoninės, kur tokiu atveju būtina didinti personalą. Jeigu to nepadarote, tie, kurie dirba trumpiau, turi dirbti intenstyviau. O tai reiškia viršvalandžius.
Viskas priklauso nuo to, kaip sektorius su trumpesne darbo savaite tvarkosi. Artimiausiu metu aš to nematau, nes bandome susitvarkyti su darbuotojų trūkumu.
Vokietija dažnai pateikiama kaip geras pavyzdys, tačiau pagrindiniuose sektoriuose žmonės nebedirba 40 valandų per savaitę. Pramoninėse srityse šis laikas yra kur kas trumpesnis. Bet tai pasiekta diskusijomis tarp socialinių partnerių.
– Pensinis amžius visose išsvysčiusiose šalyse kyla, jūsų minėtoje Vokietijoje jis jau yra 67, kitose šalyse – net 68 metai. Mums jau kuris laikas žadama robotizacijos revoliucija, kuri išlaisvins nuo nuobodžių, „rankinių“ darbų. Bet tai, atrodo, neturi įtakos pensiniam amžiui. Ar šiandieniniai trisdešimtmečiai atėjus laikui gali tikėtis išeiti į pensiją anksčiau nei dabar nustatytas amžius?
– Yra du elementai. Technologiniai pokyčiai: žmonės galvoja, jei technologijos plėtojamos taip greitai ir taip ryžtingai, jie turėtų dirbti mažiau. Tai viena. Antra – demografinė evoliucija. Mažiau vaikų, mažiau darbininkų, be to, žmonės sensta. Tai yra iššūkis mūsų socialinės apsaugos sistemoms, mūsų pensijų sistemoms.
Yra trys pagrindiniai keliai išlaikyti pensijų sistemą. Pirmas, padidinti įnašus, kas reiškia, kad tie, kurie šiandien dirba, mokės daugiau. Antras kelias – sumažinti pensijas, ir tuomet labai greitai atsidursime nebent senovėje matytame skurde. Trečias kelias – galima pailginti dirbamų metų skaičių.
Tai priklauso nuo pensijų sistemos finansavimo, jų struktūros, įdarbinimas yra labai svarbus veiksnys, kaip ir moterų įtraukimas į darbo rinką. Migracija taip pat yra kelias padidinti įdarbintų žmonių skaičių.
Nemanau, kad artimiausiu metu pamatysime pensinio amžiaus kritimą. Visoje Europoje diskutuojama apie tokio amžiaus padidinimą. Kai kas sako, kad mes net neprivalome turėti aiškaus pensinio amžiaus.
Kai kurie žmonės gali dirbti ilgiau, nes tai leidžia jų darbo pobūdis. Aš pats galėčiau būti pensijoje, tačiau nematau problemų, kurios man trukdytų dirbti. Tačiau yra darbuotojų, kurie būdami šešiadešimties jau yra labai pavargę. Tai reiškia, kad galbūt reikėtų darbingo amžiaus ciklą organizuoti kitaip – vyresniame amžiuje dirbti mažiau, ypač tiems, kurių darbai sukelia daug streso ar reikalauja daug fizinių jėgų. Vyresni žmonės galėtų pasirinkti kitas sritis. Ir tai reikštų, kad darbingo amžiaus ciklo metu ypatingą reikšmę įgytų perkvalifikavimas ir mokymasis visą gyvenimą.
Vis daugiau pensijos palaipsniui būtų galima gauti dar dirbant, likusią savo pajamų dalį padengiant gaunamu atlyginimu.
Kai kas jau dabar sako – jam jau penkiasdešimt, jis tuoj išeis į pensiją, kodėl reikėtų į jį investuoti? Yra kitų būdų, kaip elgtis su senstančia darbo jėga.
Reikėtų pakeisti patį darbingo amžiaus ciklą. Kai buvau darbo ministras (N.Schmitas užėmė ministro pareigas Liuksemburgo vyriausybėje 2009–2018 m. – aut. past.), labai palaikiau tokią idėją: kai tau sukanka 57–60 m., gali dirbti mažiau ir iš darbo išeiti pamažu. Nebūtų vienos konkrečios dienos, nuo kurios išeitumėte į pensiją. Vis daugiau pensijos palaipsniui būtų galima gauti dar dirbant, likusią savo pajamų dalį padengiant gaunamu atlyginimu. Taip nebūtų tokio aiškaus „nukirtimo“ – nuo šios dienos tu jau pensijoje.
Tačiau tai kartu reiškia, kad turėtumėme gerinti darbo sąlygas. Jei žmonės serga ar yra prastos būklės, negali nustatyti pensinio amžiaus ties 70 ar 72 m. riba. Žmonės paprasčiausiai to nepajėgs.
– Prieš kurį laiką teko girdėti nusiskundimą iš vieno restoranų tinklo atstovės: darbuotojų trūksta todėl, kad valstybė ypač proteguoja karjerą IT ir kituose inžineriniuose sektoriuose. Galbūt tai gerokai per ankstyvas teiginys, tačiau galima įsivaizduoti, kad iš tiesų daugiau žmonių norės rinktis tą darbą, kuris yra lengvesnis ir švaresnis fiziškai. Kita vertus, nėra sąžininga sakyti jauniems žmonėms, kad geriau imtųsi nekvalifikuotų darbų, vien todėl, kad kiti žmonės nori nueiti į restoraną. Bet vienaip ar kitaip juos kažkas turės nudirbti. Kaip rasti tą balansą?
– Aš netikiu, kad yra jaunų žmonių, kurie galvoja ar eiti į IT, ar dirbti padavėju restoranu. Turiu omenyje, netikiu, kad žmogus renkasi karjerą tarp tokių pasirinkimų. Nebent studijų metais jie dirba padavėjais, tačiau jei turi sugebėjimų tapti IT inžinieriais, tokį kelią ir pasirenka. Aš jiems tą ir patarčiau daryti, nes tokių darbuotojų dabar labai trūksta. Tikrai nereikėtų sakyti: prašau, nedirbkite su technologijomis, likite dirbti padavėjais.
Padavėjų ir virėjų darbas yra labai svarbus, tačiau norint išlaikyti jo patrauklumą, reikia mokėti sąžiningą atlyginimą. Darbo sąlygos čia yra sudėtingos, bet to nelabai pakeisi, nes restoranai atsidaro po darbo valandų. Tačiau, manau, kad jūsų nupasakotu atveju toks vertinimas yra perdėtas.
Vis dėlto, akivaizdu, kad turime įtikinti daugiau jaunų žmonių dirbti fizinius darbus. Mes skatiname profesinį mokymą. Labai svarbu parodyti, kad pavyzdžiui, jei būsite geras virėjas, jūsų karjera gali būti labai sėkminga, galbūt patys atidarysite savo restoraną. Tiesa, kad kartais per mažai jaunų žmonių pasirenka tokius darbus, tačiau, vėlgi, tai nėra pasirinkimas tarp biuro ir restorano.
Ta problema, kai pabaigę studijas jauni žmonės pamato, kad rinkoje nėra paklausos jų profesijai, egzistuoja. Taip pat būna, kad jie nepabaigia studijų ir taip neįgauna jokios realios kvalifikacijos. Taigi mums reikia jiems padėti susiorientuoti pagal darbo rinkos poreikius.
– Kita koncepcija, apie kurią pradedama dažniau kalbėti yra universalios bazinės pajamos (UBP). Vienas išsamiausių eksperimentų buvo atliktas Suomijoje – jis parodė, kad nors garantuotos išmokos sumažina asmens nerimo lygį, jos papildomai neskatina ieškotis darbo. Kokia jūsų nuomonė apie tokį pasiūlymą?
– Nesu UBP gerbėjas. Tokiu atveju sukurtume visuomenę, kurioje daliai žmonių būtų pasakoma – žinai, mums realiai tavęs nereikia, todėl imk kompensaciją ir pasistenk iš jos išgyventi.
Tada kyla klausimas – ar tokios pajamos reikštų, kad nebūtų jokių kitų socialinių išmokų? Jeigu taip, mano požiūris skiriasi. Aš manau, kad mums reikėtų užtikrinti minimalias pajamas tiems, kurie susiduria su problemomis. Svarbu ne tik minimalios pajamos, o ir galimybė sugrįžti į darbo rinką, suteikiant galimybes įgyti naujų įgūdžių. Yra žmonių, kurie serga sunkiomis ligomis, neįgalių žmonių, kurie negali dirbti, jiems reikia paramos.
Man labiau patinka aktyvi valstybės pagalba, o ne valdžia, kuri sako, gerai, suteiksiu jums pajamas be įsipareigojimų, jas gaus visi. Bijau, kad tai gali mus nuvesti dar labiau susiskaldžiusios visuomenės link – tarp tų, kurie uždirba daug pinigų, turi gerus darbus ir geras perspektyvas ir tų, kurie gaus tik išmokas. Tačiau aš palaikau minimalias pajamas, kurios būtų susietos su aktyvia socialine integracijos politika.
– Ar manote, kad kai, regis, išmokome tvarkytis nuotoliniu būdu, galėsime grąžinti ir palaikyti savo ekonomiką priešpandeminiame lygyje jai dar nepasibaigus?
– Pirmiausia reikėtų užbaigti šią pandemiją. Tai yra didelė problema mūsų visuomenėse, nes jos yra susiskaldžiusios į tuos, kurie vakcinuoti ir kurie ne. Tai klausimas, su kuriuo turime tvarkytis.
Ar mes galime ir ar turėtume grįžti į priešpandeminę situaciją? Matant, kaip kai kurios sritys evoliucionuoja – ne. Mes matome, kaip darbo pasaulis pasikeitė per labai trumpą laiką, pritaikydamas nuotolinio darbo įrankius, ir jis nebebus toks pat.
Turime stebėti, kaip mes formuojame popandeminę darbo rinką. Geras pavyzdys – pandemijos metu įvairios platformos plėtėsi labai sparčiai, jos suteikdavo daugelį paslaugų. Žmonių skaičius, kurie dirbo šiose platformose, smarkiai išaugo. Ši sritis vis dar yra pilkojoje zonoje – jų darbuotojų statusas, jų socialinis draudimas yra klausimai, kuriuos turime išspręsti. Negalime jų tiesiog palikti. Europos Komisija netrukus turėtų pateikti savo pasiūlymus dėl skaitmeninėse platformose dirbančių žmonių.
Tai svarbu, nes naujai technologinei evoliucijai mes turime pritaikyti savo socialinę sistemą. Technologijos juda labai greitai ir visuomet egzistuoja plyšys tarp jų evoliucijos ir mūsų galimybių keisti technologijų veikiamą pasaulį.