Didžioji Britanija atsilieka nuo kitų turtingų šalių, o jos gyventojai skursta rekordiškai sparčiai, rašoma straipsnyje. Šalis vis dar neatsigavo po trijų smūgių, kuriuos patyrė XXI a. pradžioje: 2008 m. finansų krizės, 2020 m. „Brexito“ ir COVID pandemijos. Infliacija viršija 11 proc. per metus, ekonomika jau šešis mėnesius patiria recesiją ir nėra jokių perspektyvų, kad per artimiausius metus ar dvejus vėl pradės augti.
To priežastis – ne tik dabartinė energetikos ir infliacijos krizė, kurią paaštrino Rusijos agresija prieš Ukrainą, bet ir eilė Didžiosios Britanijos valdžios institucijų klaidų, kurias artimiausiu metu bus labai sunku ištaisyti, teigia ekonomistai.
Situaciją dar labiau apsunkina prasidėję skirtingų sričių darbuotojų streikai. Ar tunelio gale yra šviesa?
Kaip pastebima straipsnyje, vienų profesijų atstovai, surengę streikus, jau pasiekė savo, kiti dėl to dar suka galvas.
-
JK gina „Brexito“ planus, augant grynajai migracijai ir prieglobsčio prašytojų skaičiui
-
JK lietuvių name rasti du negyvi kūdikiai, sulaikyti trys įtariamieji: ką matė kaimynai?
-
Po rasistinio komentaro atsistatydino Bakingamo rūmų ūkio narė
-
Seniai matyta: NT kainos Jungtinėje Karalystėje nukrito labiausiai per dvejus metus
-
Buvęs JK iždo kancleris S.Javidas pareiškė nekandidatuosiąs kituose rinkimuose
Birželio mėn. sukilo advokatai, valstybės gynėjai bei prokurorai ir iki spalio mėn. jie gavo 15 proc. didesnį atlyginimą. Šiaurės Londone autobusų vairuotojams pavyko išsireikalauti 11 proc., o Kente – 14 proc. didesnį atlyginimą. Pakrantės Eastbourne šiukšlių surinkėjai po streiko gavo 11 proc., automobilių vairuotojai Škotijoje – 5 proc. daugiau. Štai Londono Hitrou oro uosto antžeminio aptarnavimo darbuotojai, pagrasinę nutraukti darbą, išsireikalavo 13 proc. didesnio atlyginimo.
Ir tai tik pradžia, rašo BBC. Vien šią savaitę streikuoja 70 tūkst. universitetų dėstytojų ir 115 tūkst. paštininkų.
Gruodžio 15 ir 20 d. slaugytojos planuoja surengti didžiausią streiką šalies visuomenės sveikatos istorijoje. Reikalaujama 19 proc. didesnio atlyginimo. Prie jų prisijungs gydytojai, nepatenkinti vos 2 proc. padidėjusiu darbo užmokesčiu, taip pat 350 tūkst. sveikatos priežiūros darbuotojų ir 18 tūkst. greitosios pagalbos vairuotojų.
Savo reikalavimus pateiks ir darbo sąlygomis nepatenkinti šalies mokytojai, kurie norėtų uždirbti 12 proc. daugiau. Kaip rašo BBC, streikus planuoja arba jau organizavo geležinkelių ir naftos platformų darbuotojai, paštininkai, valstybės tarnautojai, ugniagesiai ir kitų sričių specialistai.
Kodėl visi staiga tapo nelaimingi
Britų gerovė nuolat augo nuo 1980-ųjų iki 2008 m. finansų krizės, kai staiga viskas sugriuvo ir pagrindinis pragyvenimo lygio rodiklis – vienam gyventojui tenkančios pajamos – ėmė stagnuoti. Tai stagnacija, kokios nebuvo mažiausiai 100 metų, rašo BBC rusų kalba.
Pastarųjų trejų metų įvykiai įtikino ekonomistus, kad Didžioji Britanija sugebės pasivyti ir sugrįžti į prieš krizę buvusį gerovės lygį tik po dviejų prarastų dešimtmečių – ne anksčiau kaip 2027 m. Iki to laiko vidutinė šeima bus trečdaliu skurdesnė, nei būtų buvusi, jei augimas būtų tęsęsis iki krizės, apskaičiavo pirmaujančio Didžiosios Britanijos ekonominės analizės centro IFS tyrėjai.
Pirmojo „prarasto dešimtmečio“ priežastys – smarkiai sumažintos vyriausybės išlaidos, siekiant susigrąžinti pinigus, pasiskolintus bankams gelbėti per krizę, taip pat internetinio verslo plėtra, dėl kurios smarkiai padaugėjo mažai apmokamų laikinų darbo vietų.
Kitaip tariant, žmonės pradėjo mažiau uždirbti, bet daugiau dirbti, buvo sumažintos išmokos ir socialinė apsauga, pablogėjo švietimo, sveikatos priežiūros bei kitų viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas, todėl žmonės buvo priversti leisti pinigus privačioms alternatyvoms.
Antrasis „prarastasis dešimtmetis“, kitaip nei pirmasis, tik iš dalies nulemtas išorinių priežasčių. Pagrindinė iš jų buvo koronaviruso pandemija, kuri pareikalavo didžiulių valstybės išlaidų, kad būtų galima padėti žmonėms ir įmonėms, kurių veiklą teko sustabdyti.
Tačiau yra ir kitų, „vietinių“ priežasčių. Dvi pagrindinės iš jų – „Brexit“ ir labai blogas ekonomikos valdymas, nulėmusių tai, kad Didžioji Britanija tapo išsivysčiusių šalių ekonomikos augimo atsilikėle, o žmonėms tapo dar sunkiau susigrąžinti savo pajamas.
Rezultatas – trūkusi gyventojų kantrybė. Žmonės vis mažiau nori susitaikyti su mažėjančiomis pajamomis ir vis dažniau griebiasi kraštutinės priemonės – streikų.
Kodėl negalima greitai išspręsti problemų
Rishi Sunako vyriausybė, pakeitusi trumpalaikį Liz Truss kabinetą, stengiasi užgesinti gaisrą, kurį sukėlė jos negrabūs ekonominės politikos eksperimentai. Antikrizinis planas buvo pristatytas lapkričio mėnesį, o ekonomistai iš karto paskelbė nuviliantį verdiktą.
„Tiesa yra tokia, kad mes visi skurstame, – sakė IFS vadovas Paulas Johnsonas. – Atsigavimas bus ilgas ir skausmingas, ir jis būtų buvęs lengvesnis, jei ne keli ekonominiai tikslai.“
Vidurinioji britų klasė paklius į sunkią padėtį, nes dirbančiųjų pajamos mažėja, o mokesčiai auga. B.Johnsonas mano, kad šalis įžengė į aukštų mokesčių erą. BBC jis sakė, kad mokesčiai „dar kelis dešimtmečius“ nepasieks prieškrizinio lygio.
Vidurinioji britų klasė paklius į sunkią padėtį, nes dirbančiųjų pajamos mažėja, o mokesčiai auga.
R.Sunako vyriausybė didina mokesčius ir mažina išlaidas, kad užlopytų milžinišką daugiau nei 50 mlrd. svarų sterlingų biudžeto skylę.
Tiesa, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis Europos šalimis, JK mokesčiai yra maži, tačiau viešųjų paslaugų ir infrastruktūros kokybė ir prieinamumas, transporto kainos, socialinės paramos dydis taip pat neatitinka žemyno lygio.
Be to, valdančioji konservatorių partija jau 12 su puse metų bando šalį iš Europos gerovės valstybės modelio paversti amerikietišku kapitalizmu su minimaliais mokesčiais ir socialine parama. Iš pradžių ją iš šio kelio išstūmė koronavirusas, vėliau, rašo BBC, energetikos krizė ir L.Truss ultraliberalaus eksperimento nesėkmė.
Įvykdžius streikuotojų reikalavimus valdžia būtų priversta dar labiau didinti mokesčius ir dar plačiau perskirstyti nacionalinį turtą, o tai prieštarauja torių ideologijai. Todėl jie kaltina opoziciją – leiboristus – remiant streikų judėjimą, kuris perkelia problemą į politinę plotmę ir apsunkina darbo ginčų sprendimą.
Nepriklausomo analitinio centro OBR, kuriam vyriausybė pavedė įvertinti visų jos biudžeto iniciatyvų poveikį, skaičiavimais, realiosios disponuojamosios pajamos kitais metais sumažės 4,3 proc. To nebuvo nuo 1956-ųjų.
Kitais metais jos sumažės dar 2,8 proc. ir per rinkimus pasieks prieš dešimt metų buvusį lygį. OBR įspėjo, kad be valstybės paramos, kurią sudaro subsidijos elektrai ir dujoms, nuosmukis būtų buvęs pusantro karto didesnis.
Tai reiškia, kad valdžios institucijos neturi jokių saugumo atsargų, nes ižde nėra pinigų naujam išmokų paskirstymui po koronaviruso ir energetikos krizės. Taigi, blogiausia britų dar laukia ateityje.
„Brexit“, V.Putinas ir nepasitenkinimo žiema
Dėl Rusijos dujų karo ir tikro karo prieš Ukrainą, pradėto Vladimiro Putino įsakymu, Europa susiduria su didžiausią energetikos krizę per pusę amžiaus.
Tai padidino ir taip didelę pokrizinę infliaciją, tačiau žemyninėje Europoje šis rodiklis siekia apie 10 proc., o Didžiojoje Britanijoje viršijo 11 proc., nes be bendrų iššūkių yra ir dar vienas – „Brexit“ pasekmės.
Dėl pasitraukimo iš ES grįžo prekybos kliūtys, sumažėjo darbo jėgos pasiūla ir smuko svaro kursas. Atsižvelgiant į tai, kad šalis yra visiškai priklausoma nuo importuojamų prekių, įskaitant pusę visų maisto produktų, toks smūgis prekybai su artimiausia partnere didina infliaciją ir lėtina ekonomiką.
Dar kovo mėnesį OBR prognozavo, kad kitais metais Didžiosios Britanijos BVP augs 1,8 proc., tačiau po karo Ukrainoje ir nesėkmingos Didžiosios Britanijos valdžios institucijų ekonominės politikos, OBR prognozavo 2 metų recesiją šalyje, o kitais metais – ne augimą, o 1,4 proc. nuosmukį.
Ekonomistai, apklausę verslininkus, patvirtina, kad šalies laukia sunkūs mėnesiai, jei ne metai, rašo BBC.
„Kovos šydas beveik visiškai atslūgo ir paaiškėjo, kad eksportuotojų problemos niekur nedingo. Jie vis dar kenčia dėl naujų muitų ir biurokratinių kliūčių bei kitų „Brexit“ pasekmių, kurios atgraso užsienio klientus“, – lapkričio mėnesio „S&P Global/CIPS“ apklausą komentavo CIPS vyriausiasis ekonomistas Johnas Glennas.
Ekonomikos sulėtėjimas neleidžia ekonomikai kilti kaip planuota ir verčia vyriausybę arba mažinti išlaidas, arba didinti valstybės skolą.
Problemų kyla ir dėl vieno, ir dėl kito. Dabartinė infliacijos spiralė ypač nemaloni, nes žmonės negali atsisakyti šių dalykų: elektros, šildymo, kuro ir maisto. Gaudami tas pačias pajamas jie turi mažiau pinigų viskam kitam: laisvalaikiui, švietimui, būstui. Jie skursta, vartojimas mažėja, ekonomika dar labiau lėtėja, nurodo leidinys.
Infliacijos nebegalima skatinti senuoju būdu, t.y. kišant pinigus į ekonomiką per pigias paskolas arba valstybės skolos paramą. Du pinigų pumpavimo į ekonomiką laikotarpiai – po 2008 m. finansų krizės ir COVID – užleido vietą palūkanų normų didėjimo erai.
Didėjančios palūkanų normos verčia žmones daugiau išleisti, kad galėtų padengti skolas, sukauptas pigių kreditų laikotarpiu. Išskyrus itin turtingus ir vargšus, vidutinės britų šeimos santaupos neviršija 8400 svarų sterlingų, o skolos yra daug didesnės. Pakanka priminti, kad 28 proc. visų būstų yra įkeisti, o vidutinė skola siekia apie 100 tūkst. svarų sterlingų.
Valstybės parama tokiomis aplinkybėmis taip pat yra stringa, teigia BBC. Norint išleisti pinigus iš iždo, juos reikia surinkti arba pasiskolinti. Surinkti daugiau lėšų yra sunku, kai ekonomika smunka, o mokesčiai ką tik buvo padidinti. Skolintis sunku, nes skolinimasis tampa vis brangesnis.
Per ilgai gyvenome skolon, o dabar, kaip sako Paulas Johnsonas iš IFS, gauname milžiniškas sąskaitas.
„Atsipirks šimteriopai. Kasmet skolos aptarnavimui išleisime daugiau nei bet kuriam kitam socialiniam biudžeto straipsniui, išskyrus didžiausią – sveikatos priežiūrą. Išskyrus trumpą laikotarpį devintajame dešimtmetyje, tiek daug išlaidų valstybės skolai aptarnauti nebuvo išleista nuo šeštojo dešimtmečio“, – pabrėžia jis.
Visa tai žada valdžios institucijoms galvos skausmą ateinantiems mėnesiams, o iš užmaršties pakilęs streikų judėjimas jį tik dar labiau sustiprins. Dabar streikuoja dešimtys tūkstančių žmonių, dar milijonai žmonių tam ruošiasi. Per artimiausią mėnesį ar du paaiškės balsavimo dėl streikų profsąjungose, vienijančiose daugiau kaip 1,5 mln. mokytojų, gydytojų ir kitų valstybės tarnautojų, rezultatai.
Susidarė visos sąlygos naujai nepasitenkinimo žiemai, panašiai kaip 1978-1979 m.
Susidarė visos sąlygos naujai nepasitenkinimo žiemai, panašiai kaip 1978-1979 m. Valdžios institucijos neturi didelio pasirinkimo – nėra pinigų visiems streikuotojų reikalavimams patenkinti, o septintojo dešimtmečio receptai jau pasenę.
L.Truss bandė įgyvendinti radikalias M.Thatcher stiliaus reformas, bet jos planas iš karto ir su trenksmu žlugo, o ji pati – išstumta iš premjero posto. O įstojimas į ES laikomas tabu ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir pačioje ES.
Ignoruoti, o juolab slopinti ar drausti streikus taip pat rizikinga. Spalio mėnesį BBC užsakymu atlikta apklausa parodė, kad apie 60 proc. britų palaiko streikuojančius ir tik 33 proc. jiems nepritaria. Daugiausia paramos sulaukia sveikatos priežiūros darbuotojai (64 proc.) ir mokytojai (55 proc.).
