Tokių niūrių su krize susijusių prognozių, kokios nuskambėjo paskutinėje Europos Parlamento sesijoje, ko gero, dar neteko girdėti. Lenkijos finansų ministras Janas Vicentas Rostowskis pradėjo skambinti pavojaus varpais, pareiškęs, kad euro zonos griūtis paskui save į prarają gali nusitempti visą bendriją, iššaukdama didžiulius BVP nuostolius, nedarbo augimą ir lėtesnį ekonomikos vystymąsi.
Pesimistų, piešiančių niūrią euro, Europos Sąjungos ir net viso pasaulio ateitį pastaruoju metu netrūksta. Kartais atrodo, kad prasidėjo savotiškos ekspertų varžytuvės: kas baisiau? O tuo tarpu daugybė žmonių, tai girdėdami gūžčioja pečiais, nesuprasdami, kaip atrodo ta didžiosios krizės pradžia ir kaip pabaiga. Nes jų gyvenime kasdienė krizė tęsiasi nuolat.
Ne vieno susitikimo metu ypač atokesnėse Lietuvos provincijos vietose žmonės man sako: „Niekaip nesuprantu, ką reiškia krizė kur nors kitur Europoje ar Amerikoje. Tegu jie atvažiuoja pas mus į Lietuvą ir pagyvena taip, kaip mes kasdien, ne per krizę: iš minimalaus atlyginimo, dažnai vėluojančio ir sumokamo ne iš karto, gal tada mažiau kalbės apie savąją krizę".
Todėl negaliu nepritarti kolegų europarlamentarų nuomonei, kad nacionalinėms vyriausybėms nesugebant susidoroti su krize, kenčia paprasti žmonės, bet dar labiau negaliu pritarti mūsų vyriausybei, kuri po ketverius metus trukusių svarstymų pagaliau ryžosi minimaliai padidinti minimalų atlyginimą. Gėda garsiai pasakyti, kad Lietuvoje gyvenančiam europiečiui nuo kitų metų pradžios bus priskaičiuojamas 14, 5 euro didesnis atlyginimas, o realiai jis gaus net 10 eurų daugiau.
Kas tai – kova su krize? O gal bandymas mažinti skurdą? Pernai žemiau jo ribos Lietuvoje gyveno 15, 6 proc. žmonių. Ar tie 10 eurų padės ją perkopti? Toli gražu ne.
Šioje situacijoje visiškai nevykusiai skamba argumentas, kad didesnis minimalus atlyginimas būtų našta verslui. Ar ne valstybės rūpestis tą naštą palengvinti ir ne mažiausias pajamas gaunančių žmonių sąskaitą?
Nesuvokiama, kaip valstybė, kurioje lengva ranka išmetami pinigai neaiškioms valdininkų komandiruotėms, kurioje politikai sugeba gauti atlygį už tai, kad po darbo nueina į furšetą ar šventadienį – į bažnyčią, o pristeigtų galybės mokesčius administruojančių ir mokesčių mokėtojus kontroliuojančių tarnybų pareigūnai nesugeba išsiaiškinti, kur dingsta atominės elektrinės uždarymui skirti pinigai, labai skrupulingai pradedama skaičiuoti, kai tik užsimenama apie minimalų atlyginimą, pensiją ar bedarbio pašalpą. Gal todėl, kad suskaičiuoti kelis šimtus litų visuomet paprasčiau nei keliasdešimt tūkstančių ar kelis milijonus?
Bet ar su tokia matematika įmanoma išbristi iš krizės? Tos, kasdienės?
 |
