Šis įvykis bus pažymėtas Naujųjų metų naktį: ant Frankfurte įsikūrusios ECB būstinės bus projektuojamos ES spalvos – mėlyna ir geltona.
Euro įvedimas 12 šalių 2002 metų sausio 1 dieną buvo didžiulis logistikos iššūkis. Trejais metais anksčiau, 1999-ųjų sausio 1-ąją, bendroji valiuta bloke buvo įvesta apskaitos tikslais ir elektroniniams mokėjimams. Šiandien euras naudojamas 19 iš 27 ES šalių.
Įvedant grynuosius, naujieji euro banknotai ir monetos bankomatuose, kasos aparatuose ir piniginėse greitai pakeitė Vokietijos markes, Prancūzijos frankus ir Italijos liras. Parduotuvių klientai atsiskaitydami senaisiais pinigais grąžą gaudavo eurais pagal fiksuotus valiutų keitimo kursus. Tokiu būdu senosios valiutos buvo išstumtos iš apyvartos, žmonėms išleidus savo likusius nacionalinius pinigus.
Įspėjimai apie logistinę katastrofą nepasitvirtino. Penktadienį ECB pirmininkė Christine Lagarde, kuri 2002 metais dirbo teisininke vienoje tarptautinėje advokatų kontoroje, prisiminė, kaip kartu su draugais, prognozavusiais, kad dėl euro įvedimo bus perkrauti bankomatai, išsiėmė pirmuosius eurus netoli savo namų Normandijoje.
„Mes susilažinome: jei bankomatas vietoj eurų banknotų duos mums Prancūzijos frankų, jie galės pasilikti pinigus, – parašė ji ECB svetainėje. – Po vidurnakčio išbandėme bankomatą. Jis išdavė naujutėlius šiugždžančius eurų banknotus, ir visi kartu pakėlėme taurę už naująją Europos valiutą.“
Bankas planuoja pakeisti banknotų dizainą, o galutinį sprendimą dėl naujos išvaizdos tikimasi priimti 2024 metais. Pirminiai dizainai su bendriniais įvairių epochų langais, durimis ir tiltais, neatspindinčiais jokios konkrečios vietos ar paminklo, nuo įvedimo į apyvartą buvo kartą palyginti nereikšmingai pakeisti. Bankas taip pat nagrinėja galimybę sukurti skaitmeninę valiutos versiją.
Nuo pat naudojimo pradžios euras – vienas svarbiausių Europos integracijos projektų – patyrė pakilimų ir nuosmukių. Per užsitęsusią 2011–2015 metų krizę dėl vyriausybių ir bankų skolų valiutos sąjunga buvo susidūrusi su subyrėjimo pavojumi.
Tuometis ECB vadovas Mario Draghi padėjo suvaldyti neramumus rinkoje, 2012 metų liepos 26-ąją pažadėjęs „padaryti viską, kas reikalinga“, kad euras būtų išsaugotas. Paskui centrinis bankas pasiūlė supirkti šalių, susiduriančių su pernelyg didelėmis skolinimosi išlaidomis, valstybinę skolą.
Vadovaujant Ch.Lagarde, bankas pradėjo įgyvendinti 1,85 trln. eurų vertės obligacijų pirkimo programą, siekdamas sumažinti įmonių skolinimosi išlaidas, kad jos galėtų išgyventi sunkiausią pandemijos laikotarpį.
Reaguodamos į pandemiją, ES šalių vyriausybės žengė dar vieną žingsnį ekonominės ir finansinės integracijos link – susitarė dėl 807 mlrd. eurų vertės ES ekonomikos atkūrimo fondo „Next Generation ES“.
Šio fondo lėšomis siekiama paskatinti atsigavimą po pandemijos, finansuojant projektus, padedančius ekonomikai mažinti išmetamo anglies dvideginio kiekį, siekiant pažaboti klimato kaitą, taip pat populiarinti skaitmenines technologijas.
Didžiausiuose Europos laikraščiuose paskelbtame bendrame straipsnyje euro zonos šalių finansų ministrai pripažino, kad dar reikia daug nuveikti stiprinant bendrąją valiutą – pavyzdžiui, gerinti privačių investicijų judėjimą per sienas ir griežtinti bendrą bankų priežiūrą, siekiant išvengti brangiai atsieinančių krizių.
„Nė vieno iš šių klausimų šalys negali išspręsti veikdamos pavieniui, – parašė ministrai. – Euras yra įrodymas, ką galime pasiekti dirbdami kartu.“
Airijos finansų ministras Paschalis Donohoe, vadovaujantis Euro grupės šalių narių finansų ministrų grupei, pažymėjo, kad valiuta „per pastaruosius 20 metų sustiprino savo pamatus. Ji įrodė, kad yra pajėgi įveikti didelius iššūkius ir dideles krizes“.
