Taip dienraštyje „Rzeczpospolita“ rašo lenkų apžvalgininkas Andrzejus Talaga. Bet viešai apie tai nekalba joks vokiečių politikas. Visi jie nuoširdžiai remia Europos Sąjungą (ES) ir eurą.
Neišsitenka Senajame žemyne
Tačiau Vokietijoje netrūksta ekspertų ir stambių pramonininkų, kurie ruošiasi ir kitokiam scenarijui. Jie įrodinėja, kad Vokietija gali klestėti ir be Europos. Apie tai liudija šių metų vokiečių pramonės statistika, skelbianti, kad Vokietijos eksportas išaugo 11,4 proc. ir didžiausia padidėjusio eksporto dalis teko ne ES, bet Azijos šalims, daugiausia Kinijai.
Taip atsitiko todėl, kad smunkančios ES šalių ekonomikos tiek nusilpo ir įsiskolino, kad nėra pajėgios tokiais pat kiekiais, kaip anksčiau, importuoti vokiškas prekes.
Geros kokybės vokiečių prekės sėkmingai užkariauja naujas rinkas už ES ribų. Iki šių metų daugiausia vokiečių prekių importavo Prancūzija, o dabar pirmą vietą jau užims Kinija. Neatsitiktinai vokiečių kanclerė Angela Merkel vis dažniau lankosi Pekine.
Nepaisant ribotos vokiečių karinės galios, vokiečių politinis ir pramonininkų elitas laiko save ne vien europine galybe. Vokiečiai kuria vieną moderniausių karinių laivynų. Buvęs populiarus VFR prezidentas Horstas Koehleris prieš dvejus metus prasitarė, kad vokiečių karinės pajėgos turėtų ginti vokiečių ekonominius interesus visame pasaulyje.
Dėl šių žodžių prezidentui teko atsistatydinti. Nes tai kol kas nėra oficiali šalies politika ir bet koks karinių pajėgų panaudojimas net tarptautinėse operacijose Vokietijoje sukelia nemažą nepasitenkinimą.
Geros kokybės vokiečių prekės sėkmingai užkariauja naujas rinkas už ES ribų. Iki šių metų daugiausia vokiečių prekių importavo Prancūzija, o dabar pirmą vietą jau užims Kinija.
Europos variklis
Tačiau tokie dabar jau buvusio prezidento žodžiai gali rodyti besikeičiantį vokiečių elito, kurio autoritetas ir vaidmuo ypač didelis visuomenėje, pokyčius. Vokiečiams jau pabodo mokėti už kitų ES šalių išlaidavimą ir nesugebėjimą tvarkyti savo ekonomikas. Graikiją ir Portugaliją ji gali dar ištempti, bet dėl Ispanijos ir Italijos Vokietija jau tikrai nebesiaukos.
ES gali apsieiti be Graikijos, be Portugalijos ir net be Didžiosios Britanijos, kuri visada į kontinentinę Europą žvelgė iš šalies ir daugiau rūpinosi savo reikalais buvusiose kolonijose nei Europos Sąjunga.
Tačiau be Vokietijos ES apsieiti negali. Ne tik todėl, kad ji dabar yra stipriausia ekonomiškai ir vienas pagrindinių ES variklių. Bet ir todėl, kad Vokietija, esanti žemyno centre, ko gero, geriausiai suvokia Europos, kaip europinės civilizacijos ir kultūros interesus.
Liūdna istorinė patirtis
Vokiečiams nėra jokia naujiena būti Europos federacijoje. Jie daugiau kaip pusę tūkstančio metų buvo Šventosios Romos imperijos branduolys. Oficialiai imperija susikūrė 962 metais iš Karolingų Rytų frankų karalystės ir formaliai gyvavo iki 1806 metų, kol ją galiausiai likvidavo Napoleonas. Jos oficialus pavadinimas buvo Šventoji vokiečių tautos Romos imperija (vok. – Heiliges Roemisches Reich Deutscher Nation, o lot. – Sacrum Imperium Romanum Nationis Germanicae).
Žodžiai „vokiečių tautos“ pavadinime atsirado tik XV amžiuje, kai nuo imperijos atsiskyrė Italija ir Burgundija.
Šv. Romos imperiją sudarė ne tik vokiškos žemės, bet ir Čekija, Austrija, Lichtenšteinas, Slovėnija, Belgija, Liuksemburgas, dalis Nyderlandų. Kurį laiką jai priklausė ir Šveicarija bei šiaurės Italija, dalis rytinės Prancūzijos. Ji buvo kur kas mažesnė nei dabartinė ES (be Anglijos, Skandinavijos šalių, Balkanų valstybių, Lenkijos ir Lietuvos).
Be šio federacinio junginio, su nominalia imperatoriaus valdžia Europoje daugiau kaip du šimtus metų egzistavo ir kita federacinė valstybė – Abiejų Tautų Respublika, į kurios sudėtį kartu su lietuviais ir lenkais įėjo rusinai (būsimieji baltarusiai ir ukrainiečiai), dalis latvių bei rusų žemių. Ji taip pat pasižymėjo silpna centrine valdžia.
Kaip pastebėjo vokiečių istorikas Hansas Jurgenas Boemelburgas, „tiek Šv. Romos imperija, tiek Abiejų Tautų Respublika, sunkiai surinkdavo finansų gynybai, o jų parlamentai (Reichstagas ir Seimas) pasižymėjo didele destrukcija ir labai nenoriai rinkdavosi į bendrus posėdžius“.
Tačiau, kaip pabrėžė lenkų istorikas Adamas Krzeminskis, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, nors senoji imperija atrodo keistai, bet ji kelia ir simpatijų. Visų pirma, todėl, kad imperija nevykdė agresyvios ekspansinės politikos. Pati imperija nieko neužpuldinėjo. Kryžiuočių ordinas, didžia dalimi vokiškas, kariavęs su Lietuva ir Lenkija, nebuvo imperijos sudėtyje.
Graikiją ir Portugaliją Vokietija gali dar ištempti, bet dėl Ispanijos ir Italijos vokiečiai jau tikrai nebesiaukos.
Tuo metu Šv. Romos imperiją puldinėjo ir prancūzų karalius Liudvikas XIV, ir švedai. Lietuvos-Lenkijos valstybę XVIII a. pabaigoje padalijo taip pat ne Šv. Romos imperija, o Austrija, Prūsija ir Rusija.
Abi federacijos pasižymėjo didele religine tolerancija, nors jose netrūko ir etninių bei religinių karų. Šv. Romos imperijoje Trisdešimties metų karas (1618–1648 m.) buvo religinis karas, nusinešęs daugiau vokiečių gyvybių nei per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus XX amžiuje. Abiejų tautų Respublikoje Ukrainos kazokų sukilimai turėjo ne tik socialinių, bet ir religinių priežasčių, nes jie siekė ne tik tapti bajorais, bet ir priešinosi Bresto religinei unijai bei popiežiaus viršenybei.
Abiejose federacijose niekada nebuvo vienos valiutos. Per visą jos gyvavimą apyvartoje buvo apie 500 skirtingų pinigų. Dar vienas bendras bruožas abiem federaciniams junginiams – jų teritorijos nuolat keitėsi ir mažėjo, o įtaka smuko. Galiausiai iš Šv. Romos imperijos iškilo Vokietijos imperija, kuri stojo rungtyniauti, o vėliau ir kariauti su tautiniu pagrindu sukurtomis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Rusijos imperijomis.
Ar ES – imperija?
Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas tvirtina, kad Europos Sąjunga, kaip ir visos imperijos, žlugs, nors to jis ir labai nenorėtų.
Žinoma, galima ginčytis, ar ES yra imperija? Ji tikrai nelygintina nei su Britanijos imperija, nei, juo labiau, su Sovietų Sąjunga. Ar tokia imperija (pats žodis „imperium“ lotynų kalba reiškia valdžią ir valstybę) kaip Europos Sąjunga turi neigiamą reikšmę, jei į ją šalys stoja savanoriškai ir niekas kol kas nenori iš jos išstoti?
Galbūt ją galima palyginti su defensyvia Šv. Romos imperija, kuri, kaip ir ES, nerado pakankamai lėšų savo gynybai ir apsiriboja tik ekonomine ir politine galiomis. Tačiau ar atsisakydama daugiau lėšų skirti gynybos reikmėms ji nesilpnina ir savo ekonominės galios? Ar tokia skirtinga savo kultūriniu, ekonominiu ir mentaliniu požiūriu Europos Sąjunga turi ilgalaikę perspektyvą?
Tai kol kas neatsakyti klausimai.
Kas laukia Lietuvos?
Nors sunku šiandien įsivaizduoti, bet ekonomiškai silpnėjant ES valstybėms, ne tik Vokietijoje bus ieškoma alternatyvų, kurios nebūtinai gali būti palankios mažoms, ekonomiškai silpnoms, konfliktiškoms, negebančioms savęs apginti, valstybėms. Ir kur tada atsidurs Lietuva?
Viena, be sąjungininkų, neutrali Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu liūdnai baigė savo likimą. Ne tiek mažai jau žmonių Lietuvoje tuomet žavėjosi sovietine valdžia ir sovietine tvarka. Kai kurie istorikai net nurodo apytikslius skaičius – tokių buvo net dešimtadalis Lietuvos gyventojų.
Gerai, kad šiandien esame dar ir gynybinėje sąjungoje NATO. Tai teikia vilties, kad iširus ES iš karto nepakliūtume į Eurazijos sąjungą. Kita vertus, tie Lietuvos veikėjai, kurie dabar su įkarščiu agituoja prieš ES, švelniai tariant, nedega meile ir NATO.
Viena, be sąjungininkų, neutrali Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu liūdnai baigė savo likimą.
Todėl visai nesinorėtų, kaip sako V.Radžvilas, kad ES iširtų, nes prasidėjęs Vakarų civilizacijos irimo procesas nesustotų. Lietuvą galbūt vėl maloniai norėtų priglausti „motina Rusija“ ir gal net formaliai leistų pavaidinti nepriklausomą valstybę su trispalve ir Vinco Kudirkos himnu.
Tokia įvykių seka, ko gero, būtų patenkinta ir dalis antilenkiškai nusiteikusių lietuvių tautininkų, prisiglaudusių po Maskvos sparnu nuo tariamų Varšuvos grėsmių. Ir net dalis verslo žmonių, kuriems sėkmingiau sekasi dirbti su Rytais, nei su Vakarais.
Kitokių alternatyvų sunku įžvelgti, nors galbūt jų ir yra. Tik jos visuomenei nežinomos. Todėl Lietuvos interesas yra stipri Europos Sąjunga, garantuojanti mums išlikimą, nepriklausomybę ir demokratijos plėtrą.
Lietuvai padėtų ir stiprių bei įtakingų sąjungininkų pačioje ES paieškos ir kuo glaudesnis bendradarbiavimas su jais. Tačiau faktas – per aštuonerius buvimo ES metus Lietuva tokių stiprių sąjungininkų neįgijo.
Šį straipsnį skaitykite ir savaitraštyje „15min“. Jį rasite paspaudę čia.
