Dėl misijos susitarta, o kaip jos sieksime?
Tapti pirmuoju neutraliu klimatui žemynu iki 2050 m. – tik vienas iš Europos užsibrėžtų žaliojo kurso tikslų. Problema gerokai kompleksiškesnė: kartu žaliasis kursas orientuotas į ekonominį augimą, atsietą nuo natūralių išteklių naudojimo, bei į socialiai teisingą transformaciją (tokią, kad nė vienas žmogus ir nė viena vietovė nebūtų palikta nuošalyje).
„Institucija, formuojanti klimato politiką, nebūtinai tarp savo siekių išskirs socialinius klausimus. O institucija, besirūpinanti žaliavų našumu, nebūtinai pasirūpins, kad rūšiavimo ir perdirbimo procesas būtų draugiškas klimatui. Čia ir slypi problema – stinga holistinio požiūrio“, – sako B.Popova.
Institucija, formuojanti klimato politiką, nebūtinai tarp savo siekių išskirs socialinius klausimus.
Neatsakytų klausimų, anot STRATA analitikės, išlieka daug. Kaip įgyvendinsime žaliąjį kursą? Kaip į žaliąją transformaciją įtrauksime sprendimų priėmėjus, verslą, bendruomenių lyderius, visą visuomenę? Kaip įsivertinsime, kad artėjame sutartos vizijos – patenkinti visuomenės poreikius, neperžengiant planetos galimybių ribos – link?
Tokių klausimų kontekste praėjusių metų lapkritį pristatytas Europos žaliojo kurso kompasas, padedantis suprasti, kokioje sistemoje gyvename šiandien ir kokia ji turėtų būti, kad pasiektume žaliojo kurso tikslų.
„Kompasas siūlo struktūrą, kaip reikėtų kalbėti apie tokį kompleksišką fenomeną, kaip žaliąją transformaciją, ir kaip politikos formuotojai galėtų pradėti formuoti darbotvarkę ir dialogą su visuomene apie ateinančius pokyčius“, – pažymi B.Popova.
10 žaliosios transformacijos principų
Kompase numatyta 10 žaliosios transformacijos principų – nuo supratimo, kad visuomenės klestėjimas turi būti matuojamas ne vien ekonominiu augimu, bet ir socialiniu bei gamtos kapitalais, iki skaitmenizacija grįsto Europos konkurencingumo didinimo ir susitarimo tarp skirtingų kartų.
Kiekvieną šį principą lydi siūlomos politinės intervencijos. Šias B.Popova iliustravo detalizuodama antrąjį principą, kviečiantį iš naujo įvertinti gamtos išteklių vartojimą.
„Kalbant apie šio principo taikymą, politikos formuotojams kompaso autoriai siūlo tokius dokumentus, kaip Nacionalinis energetikos ir klimato srities veiksmų planas, papildyti ne tik žiediškumo skatinimo ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) mažinimo tikslais, bet ir siekiu atsieti vartojimą nuo natūralių išteklių. Taip pat siūloma tokias politines priemones, kaip paskatas ar reguliavimą, įvertinti iš dematerializacijos ir energetinio efektyvumo pusės. Europos Komisija rengia žaliosios taksonomijos įstatymą, kuris leis lengviau identifikuoti, kurios veiklos yra klimatui draugiškos, o kurios išlieka kenksmingos“, – dėsto STRATA analitikė.
Nuo kurios ekosistemos transformacijos pradėti?
Kitas kompaso autorių siūlomas mąstymo apie žaliąjį kursą būdas – susikoncentruoti į pagrindines žaliosios ekonomikos ekosistemas. Maistas, judumas, žmogaus sukurta aplinka (būstas) ir kasdienio vartojimo prekės (drabužiai, elektroniniai prietaisai ir kt.) – tai ekosistemos, kurios modelyje išskirtos kaip pagrindinės, nes labiausiai prisideda prie žmogaus gerovės užtikrinimo, tačiau yra ir imliausios natūraliems ištekliams. Energija, žiedinės medžiagos, į gamtą orientuoti sprendimai ir informacijos dalijimosi infrastruktūra – šios ekosistemos įvardytos kaip palaikančiosios pagrindines.
„Beje, tai, kad kompasas neapima sveikatos ar švietimo sistemų, nenuneigia jų svarbos. Priešingai – jos labai svarbios siekiant transformacijos, tačiau jos nėra tokios imlios gamtiniams ištekliams, todėl jose ir nenumatoma su tuo susijusių politinių intervencijų.
Dažnai dar klausiama, nuo ko pradėti, kuri ekosistema turėtų būti transformuojama pirmiausia. Kompaso autoriai pabrėžia, kad kaip ir visi dešimt minėtų principų, taip ir visos išskirtos ekosistemos yra vienodai svarbios ir turi būti transformuojamos lygiagrečiai“, – atkreipia dėmesį B.Popova.
Šias ekosistemas taip pat lydi siūlomos politinės intervencijos. Pavyzdžiui, galvojant apie žiedinių medžiagų ekosistemą, siūloma siekti geresnio medžiagų valdymo visame jų gyvavimo cikle, ypač svarbu skatinti geresnių (atsinaujinančių, patvaresnių, perdirbamų) žaliavų naudojimą. Siūloma svarstyti ir apie atvirkštinę logistiką – panaudoto produkto išrinkimą, išrūšiavimą ir antrinį panaudojimą. Reikalinga stebėti ir ŠESD pėdsaką, atsirandantį dėl produkcijos, atkeliaujančios iš už Europos Sąjungos (ES) ribų. Dėl to ne vienerius metus svarstoma apie anglies dioksido mokestį kertant ES sieną.
Investicinės kryptys
Kompaso autoriai išskyrė ne tik didžiąsias ekosistemas, bet ir smulkesnes investicines kryptis, kurios paspartins žaliąją transformaciją. Pavyzdžiui, žiedinių medžiagų ekosistemoje siūloma investuoti į trumpesnes (vietines) tiekimo grandines (kai, pavyzdžiui, ligoninės ar mokyklos yra aprūpinamos toje vietovėje pagamintu maistu), taip pat į vartotojams nebereikalingų produktų surinkimą ir antrinį panaudojimą. Siūloma svarstyti ir apie žaliavų nuomos paslaugas.
„Idėja šiam žaliavų nuomos paslaugų modeliui pasiskolinta iš statybų verslo. Svarstoma, kad statant pastatą, už statyboms reikalingas medžiagas – jų kokybę, priežiūrą, utilizavimą – visame jų gyvavimo cikle turėtų būti atsakingi žaliavų tiekėjai. Kitaip tariant, žaliavos būtų teikiamos, bet jos nebūtų parduodamos kaip nuosavybė, o būtų nuomojamos“, – dėsto STRATA analitikė.
Galvojant apie žiedinių medžiagų ekosistemą, taip pat siūloma investuoti į adityvią gamybą. Tai tokia gamybos rūšis, kai konstrukcija suformuojama tiesiai iš skaitmeninio modelio. Pavyzdžiui, 3D spausdinimas. O tokia priemonė, kaip produkto pasas, galėtų suteikti reikalingą informaciją, pavyzdžiui, produkto taisymams panaudojant 3D spausdintuvą. Kartu tai padėtų sumažinti produktų gamintojų monopoliją.
„Tokiu būdu kompasas aiškiai ir nuosekliai sudėlioja žingsnius: pirmiausia, kaip mąstyti apie žaliąją transformaciją, vėliau – kokia linkme ją įgyvendinti, siekiant visuomenės klestėjimo“, – apibendrina B.Popova.
