Savo įžvalgas buvusi Anglijos banko Pinigų politikos komiteto narė grindžia aplink matomais pavojais.
„Viena ar kelios valstybės gali iškristi iš euro zonos. Visuose Artimuosiuose Rytuose gali išplisti smurtas. JAV Kongresas gali nustumti šalį nuo finansinės uolos į recesiją. Gali įsiplieksti ginčas dėl salų tarp Kinijos ir jos kaimynių, kas išprovokuotų JAV įsikišti į Ramiojo vandenyno regiono reikalus“, – rašo ji.
Bet pačia didžiausia grėsme D.Julius vadina tai, kad vienas ar keli iš šių įvykių įstums planetą į naują pasaulinę finansų krizę, kurią ji vadina „GFC II“ (angl. global financial crisis).
Tam esančios trys priežastys. Pirma, pasaulio ekonomika dar neatsigavo po 2007-2008 m. krizės. Namų ūkiai ir vyriausybės iki šiol kenčia dideles skolas, o bankų laukia griežtesnis reguliavimas.
Antra, ekonominė politika išsekino pati save. Finansinė ir pinigų-kreditų politika pasiekė savo efektyvumo ribas. Tolesnis vyriausybių skolininimasis geriausiu atveju bus neefektyvus, o blogiausiu – žalingas. Centriniai bankai kaip niekada ilgai palūkanų normas laiko sumažintas kone iki nulio. Čia galima įkliūti į likvidumo spąstus: paskolų poreikis menkas, o bankai prašomi didinti rezervus.
Trečia aplinkybė – politinis silpnumas. Užsitęsęs taupymas silpnina žmonių paramą valdantiesiems ir skatina nepasitenkinimą tiek kairėje, tiek dešinėje. Ypač didelė grėsmė šiuo požiūriu jaučiama euro zonos periferijos valstybėse. Silpna koalicija Italijoje (penktadienį atsistatydinus šios šalies premjerui Mario Monti, prezidentas Giorgio Napolitano paleido parlamentą, kitų metų pradžioje vyks nauji rinkimai – red. past.) arba Katalonijos nepriklausomybės šalininkų pergalė rinkimuose gali tapti ne tik euro pabaigos pradžia, bet ir įžiebti naują krizę.
Šią riziką labiausiai gali sumažinti tarptautinis bendradarbiavimas. Jo tikslas turėtų būti pavojingų regionų stebėjimas ir, esant reikalui, ekonominis sulaikymas. Būtina ruošti specialius planus, kurie užkirstų kelią finansų krizei plisti iš vienos šalies į kitą, stengiantis nepasinerti į protekcionizmą.
„Didysis dvidešimtukas“ (G20) yra pirmutinė vieta, kur reikėtų imtis tokio koordinavimo. „Deja, kitąmet jam vadovaus Rusija. Tai – dar viena priežastis nerimauti“, – apibendrina D.Julius.