Naujausio tyrimo metu net 77 proc. respondentų pritarė teiginiui, kad, norėdami užtikrinti savo vaikams gerą išsilavinimą ir sėkmingą savarankiško gyvenimo pradžią, jie patys turi papildomai taupyti ir skirti dalį pajamų vaikų ateičiai. 66 proc. apklaustųjų sakė nesitikintys, kad valstybė, „Sodra“ bus pajėgi mokėti pensiją, kuri užtikrintų deramas pajamas bei orią senatvę – o tokių lūkesčių, beje, tebeturi 17 proc. respondentų.
Kita vertus, 2021 metais, kai tyrimo metu buvo užduoti analogiški klausimai, gyventojų, manančių, kad valstybė turi pakankamai galimybių deramai pasirūpinti jais ir jų šeimos nariais susirgus sunkia liga, įvykus nelaimingam atsitikimui, netekus darbingumo ar šeimos maitintojo, buvo mažiau. Nors 56 proc. apklaustųjų šiemet buvo skeptiški dėl valstybės galimybių, tačiau 30 proc. gyventojų, ištikus didelei nelaimei, greičiausiai tikėtųsi paramos būtent iš valstybės kišenės, nes, jų manymu, tam galimybių pakanka.
Džiugina, kad 60 proc. respondentų sakė gyvybės draudimą laikantys priemone, kuri ne tik suteikia gyvybės draudimo apsaugą, bet ir leidžia kaupti lėšas senatvei, ir ši dalis per trejus metus paaugo. Žinoma, norint turėti apsaugas, nepakanka pažymėti „taip“ atsakant į apklausos klausimus. Neužteks net ir tik „turėti“ gyvybės draudimą – reikalingos tinkamos ir pakankamos draudimo apsaugos bei sumos, kurių pačiam apdraustajam ir jo šeimai užtektų nelaimės atveju.
Lietuvos banko duomenimis, per 2023 metus draudimo žaloms padengti gyvybės draudimo bendrovės iš viso išmokėjo daugiau kaip 24 mln. 207 tūkst. eurų. Jei gyventojai šių lėšų nebūtų gavę iš draudimo, kur būtų krypę dalies jų lūkesčiai – į gimines, socialinius tinklus ar valstybės socialinę sistemą? Apsidraudusios šeimos, netekusios šeimos maitintojo, kreipiasi į draudikus, o ne prašo paramos.
Nebe pirmas tyrimas patvirtina, kad gyvybės draudimo naudas dažniau įvertina didesnes pajamas gaunantys gyventojai. Tačiau labiausiai apsaugų ir finansinio užnugario reikia toms šeimoms, kurių pajamos mažiausios. Kas galėtų paskatinti jautriausius, mažiausiai pasiturinčius gyventojus daugiau atsakomybės imti į savo rankas – didelio atgarsio visuomenėje sulaukiančios nelaimės, po kurių daugiau gyventojų pasibeldžia į draudikų duris, ar nuoseklus finansų sektoriaus bei valstybės institucijų darbas gerinant finansinį raštingumą? Tikėtina, valstybės paskata irgi yra tam tikras postūmis. 71 proc. apklaustųjų pritarė, kad ji tebėra reikalinga, ir į šį balsą verta įsiklausyti.
