Taip galimybę išsaugoti regionus įsivaizduoja ekonomistas Gitanas Nausėda. Panašios vizijos laikosi ir ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius: „Į kiekvieną investiciją reikėtų žiūrėti per finansinės grąžos perspektyvą. Jei tiesiame kelią, klauskime savęs – ar to kelio reikia grybautojams, ar jis veda link kažkokio darbdavio, galimybės statyti įmonę. Sakome, kad užtenka investicijas grįsti noru, patogumu. Laikas grįsti investicijas ekonomiškai“.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis interviu LRT.lt teigė, esą į tuštėjančius regionus žmones pritraukti pavyks tik tuo atveju, jei juose bus investuojama ir bus sukuriama reikalinga infrastruktūra.
„Šiandien, vertinant pajamas ir išlaidas Vilniuje ir Jurbarke, matyti didelis skirtumas. Bet, pakeitus pajamų palaikymo ir investicijų pritraukimo sistemą, regionai gali tapti patrauklūs. Jei nesugebėsime to įgyvendinti, turėsime tuščius regionus. Ir Raimondo Kuodžio žodžiai apie du miestus ir pensionatą taps kūnu. Esame labai netoli to. Dar turime savivaldybių, kuriose beveik visa infrastruktūra yra išsaugota. Bet nebėra žmonių tiek, kiek buvo.
Tai susiję dalykai. Jei nesaugome infrastruktūros, tai visos mūsų pastangos remti socialiai ar per mokesčių sistemą, darbo vietas regionuose paprasčiausiai nebeveikia. Kai verslas plečiasi, jis nori rasti darbo jėgos, ir jei kurioje nors gyvenvietėje, miestelyje jos nebeįmanoma prisikviesti, tai nelieka motyvacijos ten investuoti. O juk verslas šiandien yra labai judrus. Jam net nebėra didelio skirtumo, kurią šalį rinktis, jau nekalbant apie savivaldybės pasirinkimą. [...] Joks žmogus niekada neinvestuos į miestelį, kuriame nebėra mokyklos, bibliotekos, kultūros namų. Tokio požiūrio savivaldybėse labai trūksta“, – kalbėjo jis.
Savo ruožtu ekonomistas Raimondas Kuodis, Seime vykusioje diskusijoje „Socialinė Europa – nauji iššūkiai“ yra teigęs, kad ekonomiškai sėkmingi yra trys didieji Lietuvos miestai, o „didelė dalis Lietuvos virsta didėjančiu pensionatu, kuriame vyrauja ekonomiškai neaktyvūs žmonės arba pensininkai ir žmonės, kurie gyvena iš pašalpų: nebeturi darbų ir nebeieško“.
Jo manymu, situacija iš esmės yra negrįžtama, mat pasukti demografinius procesus priešinga linkme trumpuoju laikotarpiu neįmanoma. Remiantis jo prognozėmis, gerajame cikle tikriausiai liks Vilnius, Kaunas, iš dalies Klaipėda, bet kiti regionai taps pensionatais.
G. Nausėda: pustrečio miesto liks, jei nieko nedarysime
SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda sako nesantis linkęs laikytis nei vieno, nei kito kraštutinumo.
„Taip, liks 2,5 miesto, jei nieko nedarysime, tačiau manau, kad reikėtų identifikuoti 8–10 regionų centrų, juose kurti infrastruktūrą, geresnes susisiekimo sąlygas su aplink esančiais miesteliais ir kaimeliais, kad būtų galimybė labai nesunkiai ir nebrangiai žmonėms patekti į darbą ir grįžti iš darbo namo. Tačiau tie gravitaciniai centrai neturėtų sutapti su Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda, priešingu atveju tai reikštų, kad regionai ir toliau sparčiai tuštėtų, o žmonės, neturėdami galimybės užsikabinti, rinktųsi emigracijos kelią“, – kalba pašnekovas.
G. Nausėda beveik neabejoja, kad, užuot pasirinkę iš merdinčio regiono keliauti į kitą miestą Lietuvoje, žmonės rinktųsi emigraciją: dažnu atveju taip tiesiog paprasčiau.
„Toli gražu ne visiems žmonėms, šiuo metu gyvenantiems regionuose, priimtina alternatyva keliauti į Vilnių ar Kauną. Paradoksalu, tačiau kartais tai yra brangesnis kelias įsitvirtinti, nei iškeliauti kažkur į Dubliną ar Londoną, kur galbūt iškeliavusi gyvena jau pusė giminės ir kur kviečia atvykti, gali padėti greitai susirasti darbą.
Manau, kiek įmanoma, reikia kurstyti tas žarijas, palaikyti ekonominę gyvybę ne tik 2–3 miestuose, bet ir regionų centruose, kurios reikia labai protingai atrinkti, įvertinant tų regionų privalumus ir trūkumus. Tačiau su Raimondu Kuodžiu sutikčiau ta prasme, kad neįmanoma visko, kas yra šią minutę, užkonservuoti. Galbūt tai padaryti buvo galima prieš 5–10 metų, bet dabar, bijau, traukinys jau yra nuvažiavęs“, – teigia G. Nausėda.
Geriau po daugiau keliems, nei po mažiau visiems
Ūkio ministras M. Sinkevičius sako, kad tiek jis, tiek vyriausybė laikysis savo prieš rinkimus deklaruotos pozicijos atgaivinti regionus, tačiau, pasak jo, investicijos į regionus turi būti protingos ir ekonomiškai pasvertos.
„Manome, kad reikia dėti pastangas, jog ir kiti regionai, kurių iš viso Lietuvoje yra 10, būtų gyvybingi, būtų ne vieta gyventi ir pasenti, o užsidirbti, turėti prasmingą laisvalaikį. Tačiau visos investicijos, kurios ateityje turėtų būti daromos, turėtų būti apgalvotos ir ekonomiškai pasvertos.
Kitaip tariant, jei, pavyzdžiui, Kauno regione yra aštuonios savivaldybės ir ribotos finansinės galimybės investuoti į kažkokį kultūros paveldo objektą regione, apsispręskime, kas tiek vietiniam, tiek užsienio turistui galėtų būti įdomu ir investuokime į tai, kas gali sukurti pridėtinę vertę“, – kalba ministras.
Pasak jo, į kiekvieną investiciją reikėtų žiūrėti per finansinės grąžos perspektyvą: „Jei tiesiame kelią, klauskime savęs – ar to kelio reikia grybautojams, ar tas kelias veda link kažkokio darbdavio, galimybės statyti įmonę. Sakome, kad užtenka investicijas grįsti noru, patogumu, laikas grįsti investicijas ekonomiškai. Ne visoms savivaldybėms tai patiks, bet kitaip, manau, nebeįmanoma.
Negalime tiesti kelio ten, kur mašinos nebevažiuos, negalime renovuoti mokyklos ar darželio, kur vaikų nebėra ar greit jų nebebus. Tai – toks ekonominis požiūris, kur lemtų ne noras, politinės srovės, bet ekonominis racionalus paskaičiavimas ir prognozavimas.“
G. Nausėdos teigimu, teisinga verčiau investuoti daugiau į vieną savivaldybę regione, nei po truputį į keletą, tačiau tuomet reikia sprendimų dėl transporto infrastruktūros. Šią problemą, pasak ekonomisto, dabar iš dalies sprendžia patys verslininkai, savo autobusais vežiojantys darbuotojus į darbą ir namo.
„Jei valstybė tokiu klausimu nusišalina, tai tampa papildomais darbdavio kaštais ir atitinkamai mažina regiono patrauklumą. Reikalingi tam tikri centralizuoti sprendimai, vieninga politika galbūt net ir viešojo transporto subsidijavimo, kuomet eina kalba apie žmonių judėjimą į darbą ir iš jo“, – pažymi G. Nausėda.
Savo ruožtu M. Sinkevičius pastebi, kad regionų atgaivinimas nėra neįgyvendinamas tikslas, tai esą įrodo Marijampolė pavyzdys.
„Kartais apninka niūrios nuotaikos, kad turime tik tris tvirtoves – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, o likusi Lietuvos dalis vargiai gali būti ekonomiškai prikelta. Tačiau esama realių 2016-ųjų metų pavydžių – į Marijampolę, kurią pamiršome, ateina Danijos langų gamintojas, sukursiantis 1 tūkst. darbo vietų, atnešiantis investicijų už 1 mln. eurų. Jei užsienio verslas nematytų prasmės, jis neitų į mūsų regionus“, – sako jis.
