Egzistuoja nuomonė, kad visų Graikijos problemų priežastys glūdi keturis amžius trukusioje Osmanų imperijos okupacijoje, kuri lėmė, kad šalis praleido tokius tokius svarbius Europos istorijos etapus kaip Renesansas, Reformacija ir Pramoninė revoliucija.
Egzistuoja nuomonė, kad visų Graikijos problemų priežastys glūdi keturis amžius trukusioje Osmanų imperijos okupacijoje.
Dėl to Graikijai artimesnis asmeninis ir neformalus valdymo modelis, labiau būdingas absoliutiniam valdovui ir nesuderinamas su profesionalia, įstatymo valdžia grindžiama valstybe – tokia, kokios reikalauja buvimas ES.
Tačiau nereikia pamiršti, kad, nepaisant to, kad Graikija buvo labai skurdi šalis, ji visada buvo demokratinio valdymo pirmūne. 1822 m. Graikijos konstitucija pripažino visų žmonių laisvę ir orumą, o 1844 m. priimtas pagrindinis šalies įstatymas lėmė parlamento Atėnuose įkūrimą ketveriais metais anksčiau negu Berlyne.
Daugelis Europos šalių prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo daugiau ar mažiau autoritarinės. Tačiau iš karto po jo dauguma šalių įvedė socialinį draudimą ir pradėjo kurti gerovės valstybę, ginančią silpniausius ir skurdžiausius visuomenės narius. Europos šalys savąjį socialinį modelį pradėjo derinti su atvira rinka.
Net ir šiandien, šalyje esant daugiau negu pusantro milijono bedarbių, Graikijoje neegzistuoja visuotinė nedarbo pašalpa ar parama būstui.
Tačiau Graikija tokiu keliu nėjo. Po Antrojo pasaulinio karo ją trejus metus niokojo pilietinis karas, padalinęs šalį į dešiniuosius ir kairiuosius, bei sustabdęs gerovės valstybės kūrimą.
Net ir šiandien, šalyje esant daugiau negu pusantro milijono bedarbių, Graikijoje neegzistuoja visuotinė nedarbo pašalpa ar parama būstui.
Daugiau negu 90 proc. graikų bedarbių negauna jokios paramos iš valstybės. Skurdžiausieji Graikijos visuomenės nariai priklauso nuo labdaros organizacijų, labiausiai remiamų stačiatikių bažnyčios ir Atėnų miesto. Be to, šalyje nėra visuotinės sveikatos apsaugos sistemos.
1946–1949 m. vykęs Graikijos pilietinis karas lėmė, kad visuomenėje nebeliko pasitikėjimo, būtino bendrų institucijų kūrimui arba ilgalaikiam išteklių perskirstymui. Graikija išliko hierarchine visuomene, kurioje asmens gerovė ir perspektyvos priklausė nuo socialinės klasės, politinių pažiūrų ir šeimos įtakos.
