XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje Graikijoje kilo judėjimas, kuriuo siekta panaikinti valstybės monopolį šalies televizijos ir radijo rinkoje. Tuo metu, pasitelkę pilietinio pasipriešinimo pretekstą, turtingi verslininkai įkūrė septynis TV kanalus.
Jiems valstybė suteikė laikinas veiklos licencijas, su kuriomis jie dirba iki šiol. Šios televizijos tapo juos įkūrusių oligarchų įrankiu stiprinant savo įtaką visuomenėje ir formuojant jiems reikiamą nuomonę.
Privatūs TV kanalai visiškai netiria korupcijos atvejų ir propaguoja įtakingus, turtingus ir jiems įtinkančius politikus, o iš Graikijos viešojo gyvenimo visiškai eliminuota objektyvumo sąvoka ir idėja, kad galima siekti gėrio visai visuomenei.
2010 m. krizė Graikijoje reikalavo pradėti rimtas ekonomines reformas ir pradėti taisyti socialinę nelygybę. Tačiau šioms reformoms įgyvendinti reikėjo pasitikėjimo, kurio šalyje taip trūko.
Pagrindinės politinės partijos atsisakė naikinti savo turimas privilegijas. „Syriza“ vyriausybė reformoms prieštaravo dėl neva savo nusistatymo prieš kapitalizmą, tačiau iš tiesų nepadarė nieko, kad būtų pradėti reguliuoti žiniasklaidą kontroliuojantys oligarchai, ir panaikintas asmenų protegavimas ne dėl jų nuopelnų ar gabumų, o dėl ryšio su valdančiaisiais.
Maža to, „Syriza“ net atsisakė įvesti visuotinę nedarbo pašalpą, kurios idėją pasiūlė ES.
Graikijos populistai ir demagogai išnaudoja visuomenės nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis ir tol, kol šalies politinė sistema neatkurs pasitikėjimo savimi, tol reformos čia neduos apčiuopiamų rezultatų.
