Panašu, kad kai kurie sektoriai susiduria su išaugusia bankroto rizika, o to priežasčių yra įvairių – pakilusios žaliavų ar transporto kainos, didesnė konkurencija, darbuotojų trūkumas ar pakilę jų atlyginimai, pasikeitusi rinka ir vartotojų įpročiai.
Itin kenčia drabužių siuvimo įmonės
Pastaraisiais mėnesiais galima išvysti ne vieną pranešimą apie grupės darbuotojų atleidimus, kurie dažniausiai vyksta tuomet, kai įmonės bankrutuoja. Užimtumo tarnybai apie grupės darbuotojų atleidimus įprastai privalo pranešti daugiau nei 20 darbuotojų turinčios įmonės, kai yra atleidžiama daugiau nei dešimt darbuotojų. Taip pat tuomet, kai yra atleidžiama ne mažiau kaip 10 proc. ar bent 30 darbuotojų didesnėse įmonėse.
Remiantis užimtumo tarnybos duomenimis, per 11 šių metų mėnesių, apie atleidimą buvo įspėti beveik 3000 darbuotojų, iš daugiau nei 60 įmonių. Palyginus su atleidimų skaičiumi pernai, labai didelio pokyčio nėra – praėjusiais metais apie atleidimus buvo informuota kiek daugiau nei 2800 darbuotojų.
Visgi, dėmesys krypsta į tam tikrus sektorius, pavyzdžiui, drabužių siuvimo įmones. Maždaug penktadalis visų, apie atleidimus skelbusių įmonių, užsiima būtent šia veikla. Kas nutiko? Drabužių siuvimo sektoriuje yra itin sunku automatizuoti procesus, reikia daug darbuotojų. Taigi, kylant minimaliam darbo užmokesčiui, įmonių produkcija yra mažiau konkurencinga.
Negana to, įmonės susiduria ir su itin aršia konkurencija iš Azijos šalių, ypatingai Kinijos ar Bangladešo. Sektoriui nepadeda ir rinkos gigantai, tokie kaip Kinijos ,,Shein“, itin sparčiai reaguojantys į besikeičiančias mados tendencijas ir siūlantys įsigyti drabužių vos už keletą eurų. Skaičiuojama, kad ,,Shein“ pristato net kelis tūkstančius naujų drabužių dizainų kiekvieną dieną. Palyginimui, net ir tokios įmonės kaip ,,Zara“ ar ,,H&M“ gerokai atsilieka ir pristato apie keliasdešimt tūkstančių naujų dizainų per metus.
Galiausiai, šis sektorius sunaudoja ir nemažai elektros energijos, kuri, nors ir nusileidusi nuo 2022-2023 metais matytų aukštumų, išlieka brangesnė nei buvo praėjusiame dešimtmetyje. Negana to, energijos kainos Europoje išlieka didesnės nei Kinijoje, su kuria šis sektorius pagrinde ir konkuruoja.
Bankrotų skaičius išlieka žemiau istorinio vidurkio
Visgi, stebint bankrotų statistiką visos ekonomikos lygiu, ji išlieka pakankamai žemame lygyje. Pavyzdžiui, per pirmus tris šių metų ketvirčius, apie bankrotą paskelbė apie 800 veikiančių įmonių – lygiai tiek pat kiek pernai ar 2022-aisiais. Žvelgiant į praėjusį dešimtmetį, bankrotų skaičius buvo gerokai didesnis, o 2017 metais apie bankrotus paskelbė net 3000 įmonių.
Iš kitos pusės, verta žiūrėti ne tik į tai, kiek įmonių bankrutuoja, bet ir į tai, kiek naujų įmonių yra sukuriama. Bankrotas atspindi verslo ar ekonomikos sunkumus, tuo metu naujų įmonių kūrimas dažniausiai atskleidžia matomas galimybes bei išaugusius ar pasikeitusius vartotojų poreikius. Šiemet jau buvo įregistruota daugiau nei 12 tūkst. naujų įmonių – kiek daugiau nei pernai ar prieš dvejus metus.
Įdomu tai, kad per pastaruosius ketverius metus ketvirtadaliu išaugo įmonių, užsiimančių drabužių siuvimu, skaičius. Taigi, kol vieni yra priversti stabdyti veiklą, kiti, tikėtina, bando atrasti galimybių ir prisitaikyti prie pasikeitusios rinkos – orientuotis į nišinę produkciją, konkuruoti ne kaina, o kokybe. Augant sąmoningumui bei perkamajai galiai, vis didesnė gyventojų dalis yra linkę dėmesį kreipti į kokybę ar išskirtinumą.
Visgi, verta paminėti, kad dažniau kuriasi mažos įmonės ir verslai, o darbuotojų skaičius drabužių siuvimo sektoriuje per pastaruosius metus sumažėjo kiek daugiau nei penktadaliu.
Siunčiami signalai ir priminimai
Ir nors šalies lygmeniu nerimo ženklų yra mažai, o įmonių bankrotų statistika išlieka žemiau istorinio vidurkio, dabartinė situacija siunčia tam tikrus signalus.
Pirmiausia, kad augant darbuotojų atlyginimams, ir ypač minimaliam darbo užmokesčiui, gali padaugėti sektorių, kurie nesugebės atlaikyti šių išaugusių kaštų. Tai ypač aktualu toms įmonėms, kuriose yra sunku automatizuoti gamybą, taip pat ir paslaugų sektoriui. Taigi, minimalaus darbo užmokesčio augimas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant ne tik į vidutinį užmokesčio augimą šalyje, bet ir kitus faktorius. Vienas tokių – produktyvumas, kuris parodo, ar gebame inovuoti, atrasti efektyvesnių gamybos sprendimų ir taip pateisinti atlyginimų augimą.
Deja, bet produktyvumas nėra tik darbuotojų ar darbdavių rankose. Itin didelę reikšmę čia turi ir valstybės institucijų efektyvumas, investicijos į mokslinius tyrimus ir išradimus, šalies investicinė aplinkos patrauklumas, švietimo sistema. Sparčiai kylant darbo užmokesčiui, o produktyvumui atsiliekant, tampame mažiau konkurencingi, tad dėl to gali nukentėti eksportas.
Visų antra, Lietuva yra itin atvira pasaulio ekonomika – mes ne tik daug eksportuojame, bet ir importuojame iš Europos bei kitų pasaulio šalių. Galimybė būti pasaulinės prekybos dalimi Lietuvai tapo ekonomikos augimo varikliu. Atvira prekyba lemia ir didesnę konkurenciją, ypač tam tikruose sektoriuose. Taigi, dalis Lietuvos gamintojų gali prarasti rinkos dalį ir sumokėti atviros prekybos kainą. Visgi, žvelgiant į visą šalies ekonomiką, nauda yra šimtus kartų didesnė.
Galiausiai, ekonomika nuolatos keičiasi. Keičiasi pirkėjų norai ir įpročiai, keičiasi technologijos ir net gyventojų noras dirbti vienus ar kitus darbus. Keičiasi atlyginimų dydžiai ir reikalingi įgūdžiai. Šioje vietoje svarbu ne kovoti su neišvengiamais pokyčiais, bet išmokyti prisitaikyti, investuoti į pokyčius ir iš jų pasiimti didžiausią galimą naudą.
