Graikai į euroskeptikus nepanašūs – nė vienas mano sutiktas graikas nepasakė, kad nori išstoti iš euro zonos ar Europos Sąjungos. Susidaro toks įspūdis, kad jiems gyventi trukdo tik Vokietijos, kaip jie sako, diktatūra.
Atėnų gatvės pastaruoju metu buvo aplipdytos ne tik OXI ir NAI plakatais, bet kai kur buvo matyti ir Vokietijos finansų ministro Wolfgando Schaubles portretai – jis yra vienas didžiausių graikų baubų.
Kodėl jie turi elgtis taip, kaip sako W.Schauble? Juk tai, kas tinka Vokietijai, netinka Graikijai, aiškino man ne vienas graikas ar ten gyvenantis lietuvis.
Jiems atrodo, kad ir prancūzai Europos Sąjungoje nebeturi žodžio, nors kažkada buvo lygūs su vokiečiais, o ir Prancūzijos bankai „Grexit“ atveju prarastų labai daug – Vokietijos ir Prancūzijos komerciniai bankai kartu turi apie trečdalį Graikijos skolos, jei šalis bankrutuos, bankai šiuos pinigus (apie 100 mlrd. eurų) matys kaip savo ausis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Krizė graikiškai: paskutiniai eurai – paskutinei vakarienei, o ne skolai
Graikų „ne“ referendume nereiškia jų noro išstoti iš euro zonos ar Europos Sąjungos, nors taip juos bandė įtikinti kai kurie Europos Sąjungos pareigūnai ar vietinė televizija. Bet jeigu viskas tuo ir baigtųsi, graikai nelabai tiki, kad gali būti dar blogiau.
15 metų vienoje Graikijos salų gyvenanti lietuvė Kristina Rinkevičiūtė prašė pamiršti tuos laikus, kai Graikijos valstybinis sektorius buvo išpūstas, graikai sočiai gyveno iš skolintų pinigų.
Graikų katino dienos baigėsi kartu su krize – valstybės tarnautojų skaičius buvo sumažintas, pensijos ir atlyginimai apkarpyti. To pareikalavo Europos Sąjunga, suteikusi pirmuosius du finansinės paramos paketus.
Nuo tada šalyje reikalai nepasitaisė – BVP smuko 25 proc., į šalį ne tik kad neatėjo naujų reikšmingų investuotojų, bet ir kitos įmonės išsikėlė į užsienį, pavyzdžiui, Bulgariją ar Liuksemburgą.
Tokios blogos patirties turintys graikai būtent todėl ir nenori sutikti su nauju taupymo planu – ką jis gero gali atnešti, klausia jie.
G.Svalbonas juokavo – kai Vokietija aiškina Graikijai, kaip jai gyventi, tai primena kataliką, musulmonui aiškinantį, kad 10 žmonų turėti yra negerai.
Su bankų kompiuterinėmis sistemomis dirbantis lietuvis Gintaras Svalbonas mano, kad tai, kas veikia Vokietijoje, neveikia Graikijoje. Jeigu mokesčiai pakeliami, pavyzdžiui, nuo 10 proc. iki 20 proc., ir graikas nesupranta, kodėl turi mokėti, tai valstybė ne tik negaus tų 20 proc., bet graikas nebemokės nė tų 10 proc., kuriuos mokėjo anksčiau. Vokiečiai mokėtų.
G.Svalbonas juokavo – kai Vokietija aiškina Graikijai, kaip jai gyventi, tai primena kataliką, musulmonui aiškinantį, kad 10 žmonų turėti yra negerai.
Spirosas Polikandriotis man pasakojo, kad per pastaruosius kelerius metus išnyko daug komercinių gatvių – dabar ten atsirado barų. Daug nebrangių vietų susitikti, padiskutuoti.
Tiesa, kaip man aiškino vieno baro savininkė Eva, prabangių gėrimų žmonėms neįpirši – visi ieško, kur pigiau, o ne kas skaniau.
K.Rinkevičiūtė pasakojo, kad tokie jau graikai yra – jie negali sėdėti užsidarę, jiems būtina bendrauti, išsikalbėti, taip pat padiskutuoti apie politiką. Baruose jie išleidžia nedaug – kartais nusiperka tik kavos puodelį už 1,5 euro, kad tik nereikėtų namie vieniems sėdėti.
O G.Svalbonas juokauja – va, pamatys vokietis, kad graikas bare sėdi ir kavą geria, ir pamanys, kad graikas labai turtingas.
O graikas – tik laimingas, nors rytoj galbūt jau bus basas.
Apostolosas Markoy mane nusivedė į vieną garsiausių, kaip sakė, kebabinių mieste. Šiandien valgykime skaniai, nes rytoj, juokavo jis, gal neturėsime ko valgyti.
Tačiau tokie juokai Graikijoje sakomi šypsantis sukąstais dantimis – mat gali greitai virsti realybe.
Dar savaitgalį, kai Graikijoje neveikė bankai ir vyko referendumas, buvo kalbama apie indėlių apkarpymą 30 proc.
Jeigu kalba apie 30 proc., vadinasi, gali pasiimti ir visą 100 proc., aiškino kitas graikas. Kalbėdamas su manimi, jis vis pabrėžė, kad yra gėjus, jau vien dėl to Europos Sąjungoje – ten, kur gerbiamos ir ginamos kiekvieno žmogaus teisės, – gyventi yra geriau.
Todėl jis žadėjo balsuosiantis „už“ kreditorių pasiūlymą. Ir už tai susilaukė rūstaus draugo Artemio žvilgsnio – juk klausimas apskritai nėra aiškus. Taip ar ne atsakytumėt į klausimą, ar Vilnius yra Lietuvos, ar Europos dalis, provokavo jis mane.
Apie tai, kad referendumas yra demokratijos viena išraiškų, Artemis net ir nenorėjo kalbėti – jam vis sunkiau išsilaikyti pačiam ir išlaikyti savo kepyklėlę, todėl ideologinėms diskusijoms vyras neturi laiko.
Referendumo „ne“ Graikijai šviesaus rytojaus neatneš. Ne vienas mano kalbintas graikas aiškino, kad abiem atvejais bus labai sunku – ar priėmus taupymo planą, ar išstojus iš euro zonos, šalies gyventojai krizės sąlygomis gyvens dar bent porą metų.
