Dėl „vanagiškos“ ECB laikysenos, dolerio atžvilgiu brango euras. Savo žaliavų daug neturinčiai euro zonai tai naudinga, nes dalį infliacinio spaudimo pastaruoju metu regionas patyrė būtent dėl savo atpigusios valiutos. Iki istorinių žemumų kritęs euras stipriai brangino doleriais įkainuotas importuojamas energetikos ir kitas žaliavas.
Be to, į šį sprendimą jau sureagavo tarpbankinė rinka – 6 mėn. EURIBOR, su kuriomis dažniausiai siejamos gyventojų būsto paskolos kintamomis palūkanų normomis, pirmą kartą nuo 2008 m. pabaigos kirto 3 proc. ribą.
Pagrindinis ECB tikslas – kainų stabilumas. Išankstiniais sausio duomenimis, euro zonos metinė infliacija siekė 8,5 proc. – tai vis dar gerokai daugiau nei 2 proc. ECB tikslinis lygis. Taigi, ECB didindamas palūkanų normas ir mažindamas likvidumą regione, siekia sumažinti vidaus paklausos plėtros pavarą ir, atitinkamai, spaudimą prekių ir paslaugų kainoms didėti.
Centriniams bankams pasaulyje keliant bazines palūkanų normas, reaguoja visų finansinių aktyvų palūkanos. Brangsta skolinimasis šalių vyriausybėms, didesnę paskolų aptarnavimo naštą tenka prisiimti ir įmonėms bei gyventojams.
Kodėl paskolų palūkanų normos Lietuvoje aukštesnės nei kitose euro zonos šalyse? Nepaisant to, kad euro zonos regiono pinigų politiką formuoja vienas ECB, palūkanų normos naujai išduotoms būsto paskoloms pakankamai reikšmingai skiriasi tarp regiono valstybių. Europos centrinio banko duomenimis, praėjusių metų gruodžio mėnesį vidutinės naujų būsto paskolų palūkanų normos euro zonoje siekė 2,95 proc. Žemiausios naujų būsto paskolų palūkanų normos stebėtos Maltoje (1,98 proc.), Prancūzijoje (2,12 proc.) ir Airijoje (2,69 proc.), o aukščiausios – fiksuotos Baltijos šalyse: Lietuvoje – 4,42 proc., Estijoje – 4,44 proc. ir Latvijoje – 4,65 proc.
Tokius skirtumus lemia ne viena aplinkybė. Įtakos kredito kainai šalyje turi pačios šalies rizikos lygis, kredito paslaugų rinkos dydis, koncentracijos mastas kredito įstaigų sektoriuje, centrinių bankų taikomos kapitalo ir operacinių sąnaudų reguliavimo priemonės, galiausiai, pačių kredito rinkos dalyvių skolinimosi šaltiniai ir kaina.
Ar po šalto palūkanų dušo neprireiks reanimacijos? Šis klausimas jau kurį laiką neduoda ramybės ekonomistams. Euro zonos ekonomika labai fragmentuota, o atskirų valstybių makroekonominė sveikata stipriai skiriasi. Tad visam regionui taikoma vienoda pinigų politikos vakcina gali turėti labai skirtingą poveikį. Šiaurės ir Centrinės ir Rytų Europos šalys dabartinius sunkumus pasitiko sveikose pozicijose. Tai dinamiškos, konkurencingos ekonomikos, turinčios daug manevro laisvės dėl santykinai nedidelio privataus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimo lygio.
Tuo tarpu, milžiniškų valdžios skolų užspaustos Pietų šalys ir netgi Prancūzija susiduria su kitokia realybe. Dar nespėjus išsilaižyti pandemijos žaizdų, tenka atlaikyti eilę naujų išbandymų. Taigi, matyt, tikrai nereikėtų atmesti ir scenarijaus, kad šioms probleminėms euro zonos ekonomikoms susidūrus su rimtomis problemomis, ECB gali ir vėl tekti keisti pinigų politikos kryptį.
Tolesnis palūkanų normų augimas priklausys nuo infliacijos lygio euro zonoje ir šio regiono ekonomikos sveikatos.
Kiek dar kils palūkanų normos? Tolesnis palūkanų normų augimas priklausys nuo infliacijos lygio euro zonoje ir šio regiono ekonomikos sveikatos. Kol infliacija euro zonos regione bus per aukšta ir nutolusi nuo ECB siekiamo 2 proc. lygio, tol vyraus „vanagiškos“ ECB Valdančiosios Tarybos narių nuotaikos ir jie bus linkę griežtinti pinigų politikos aplinką didindami palūkanų normas. Šiuo metu finansų ateities sandorių rinkos prognozuoja, kad EURIBOR palūkanų normos 3,5 proc. viršukalnę pasieks šių metų viduryje. Vėliau numatomas netgi palaipsnis palūkanų normų mažėjimas ir 2024 m. viduryje – stabilizacija ties 2,5 proc.
Kaip tai paveiks Lietuvos gyventojų finansinę situaciją? Pastaruoju metu mūsų asmeninių finansų atsparumą testuoja ne vienas išbandymas: rekordinis šiame amžiuje infliacijos šuolis, dviženkliais tempais kylančios visų būtiniausių prekių ir paslaugų kainos, energetinis karas ir energetikos nešėjų kainų dirglumas, galiausiai ir kylančios palūkanų normos, didinančios paskolų aptarnavimo naštą.
Galime tik pasidžiaugti, kad šitą išbandymų laviną pasitikome visai geroje finansinėje formoje. Sėkmingo ekonomikos vystymosi penkmetis leido susiformuoti finansinius „lašinukus“, kurie didina Lietuvos gyventojų atsparumą. Solidžios finansinės atsargos - tą rodo vis dar kone rekordinės indėlių bankuose sumos, vis dar itin gyvybinga darbo rinka, aukšti užimtumo rodikliai ir, nepaisant vangesnio ekonomikos aktyvumo, vis dar sparčiai kylantys atlyginimai – aplinkybės, leidžiančios visai sėkmingai naviguoti per šią sudėtingą atkarpą.
Be to, kalbant apie numatomą tolesnę palūkanų normų perspektyvą, Eurostat 2021 m. duomenimis, būstą su paskola teturėjo tik 17 proc. visų šalies gyventojų, absoliuti dauguma gyventojų gyvena nuosavame būste ir santykių su kredito įstaigomis neturi. Taigi palūkanų normų pokyčiai aktualūs ne itin didelei daliai gyventojų. Be to, daugelis šeimų turi ne po vieną nekilnojamojo turto objektą, o tai taipogi didina jų manevro laisvę finansinių sunkumų akivaizdoje.
Kitas svarbus momentas tas, kad Lietuva išmoko 2009 m. krizės pamokas ir laiku susismaigstė atsargumo kuoliukus šiai palūkanų normų didėjimo rizikai suvaldyti. Nuo 2017 m. Lietuvos banko patvirtinti atsakingo skolinimo nuostatai užtikrina, kad prieš būsto paskolas išduodami bankai į kreditą pretenduojančius namų ūkius testuotų ir aukštų palūkanų normų testu. Tai leidžia sumažinti nemokumo atvejų skaičių.
Jei ir bus nukentėjusių, tai su didžiausia rizika susiduria tie gyventojai, kurie susižavėjo idėja įsigyti gal net ne vieną būstą su paskola nuomai. Dabartinėmis aplinkybėmis, toks modelis gali imti strigti: dėl nepalankių makroekonominių aplinkybių erdvė kelti nuomos kainą yra gerokai susiaurėjusi, tuo tarpu, paskolos aptarnavimo našta sparčiai didėja. Vis dėlto, tai labiau pavienės situacijos, nei masinis reiškinys. O ir toli gražu tokia veikla paprastai verčiasi ne finansiškai jautriausi visuomenės dalyviai.
