Pernai metų spalio mėnesio duomenimis, minimalų atlyginimą ir mažiau gavo 122 tūkst. arba dešimtadalis visų dirbančiųjų. Net 79 proc. jų dirbo ne visa darbo dieną. Palyginti su 2022 m. spalio mėnesio duomenimis, minimalų atlyginimą ir mažiau gavusiųjų dalis keitėsi itin nežymiai, o nuo 730 eurų iki 840 eurų padidinta minimali alga stiprino žemiausias pajamas gaunančių gyventojų perkamosios galios atsparumą infliacijos išbandymams.
Per metus net 11,5 proc. susitraukė dirbančiųjų, kurie uždirba nuo MMA iki 1300 eurų, dalis. Tuo tarpu, reikšmingai išaugo darbuotojų dalis, kurie uždirba 1300 eurų ir daugiau. Ypač pagausėjo daugiau nei 2000 eurų gaunančių darbuotojų gretos. Jei 2022 m. spalį jų buvo 26 proc., tai pernai net trečdalis visų darbuotojų šalyje gavo didesnį atlygį nei 2000 eurų.
Šioms tendencijoms įtakos turėjo verslo atsparumas ir pastangos išlaikyti darbuotojus, infliacija, pakreipusi derybų dėl atlygio svorio centrus darbuotojo naudai, bei spartaus atlyginimų augimo viešajame sektoriuje tąsa.
Po pertraukos 2021-2022 metais, viešojo sektoriaus atlyginimai pernai vėl kilo gerokai sparčiau, nei privačiame sektoriuje. Algų šuolis viešajame sektoriuje buvo itin ryškus pernai metų antroje pusėje. Dėl ciklinių ekonominių išbandymų – aukštų palūkanų normų ir vangesnės rinkų paklausos, privačiame sektoriuje atlyginimai kilo šiek tiek lėčiau ir atotrūkis tarp viešojo ir privataus sektoriaus atlyginimų vidurkio toliau plėtėsi.
Tiesa, negalima šių skirtumų vertinti paviršutiniškai. Dalį privataus sektoriaus atlyginimų slepia ekonominis šešėlis, kai viešajame sektoriuje atlyginimai yra mokami skaidriai. Be to, dėl struktūrinių kvalifikacinių skirtumų, viešojo ir privataus sektoriaus atlyginimų atotrūkis yra stebimas daugelyje išsivysčiusių šalių.
Skirtingas kvalifikacijų poreikis lemia atotrūkį tarp atlygio vidurkių viešajame ir privačiame sektoriuose. Paprastai viešajame sektoriuje dirba gerokai daugiau kvalifikuotą darbą dirbančių darbuotojų nei privačiame.
Tą rodo ir Valstybės duomenų agentūros paskelbtas darbuotojų pasiskirstymas: virš 1600 eurų atlyginimą pernai gavo net du trečdaliai viešojo sektoriaus darbuotojų, tuo tarpu privačiame sektoriuje – 48 proc. Tiesa, talentų medžioklėje, kur atlyginimų kartelė itin aukšta, viešasis sektorius rečiau sudalyvauja dėl griežtai apibrėžtų atlyginimų rėžių ir ribotos erdvės deryboms.
Sektoriniu pjūviu vertinant, išsiskiria informacinių technologijų ir ryšių sektorius. Jame net 52,2 proc. dirbančiųjų gauna virš 3000 eurų bruto atlygį. Nedaug atsilieka finansų ir draudimo sektorius, kuriame 39,5 proc. dirbančiųjų gauna daugiau nei 3000 eurų atlyginimus „ant popieriaus”, o profesinės, mokslinės ir techninės veiklos įmonėse – tokius atlyginimus gauna 26,7 proc. dirbančiųjų.
Priešingame skalės gale – itin darbui imli maitinimo ir apgyvendinimo veikla. Šiame sektoriuje 6 proc. dirbančiųjų gauna mėnesinį minimalų atlyginimą ir tik 3,2 proc. dirbančiųjų – virš 3000 eurų. Tokią atlygio struktūrą šiame sektoriuje lemia tai kad čia vyrauja nekvalifikuoto, ar aukštos kvalifikacijos nereikalaujančio darbo vietos. Didžiausia visą darbo laiką dirbusių ir MMA gavusių darbuotojų dalis buvo stebėta nekilnojamojo turto operacijų įmonėse, ji pernai siekė 9,9 proc.
Apibendrinant, Valstybės duomenų agentūros duomenys patvirtina, kad Lietuvos ekonomikai kol kas nepalanki ekonominės raidos atkarpa nebuvo kritinė, darbuotojų skaičiaus pagal atlyginimų rėžius struktūra reagavo į infliacijos išbandymus ir didesnei darbuotojų daliai pajamų padėtis per metus pagerėjo.
Be to, kylantys nominalūs atlyginimai ir visiškai išsikvėpusi infliacija leido ir vėl įsibėgėti realaus darbo užmokesčio augimui. Šios aplinkybės leido jau šių metų pradžioje atstatyti perkamosios galios praradimus dėl energetinės krizės sukelto infliacijos šoko.
