Šis sektorius sukuria didžiausią Lietuvos ūkio pridėtinės vertės dalį, aktyvuoja ilgiausias pridėtinės vertės grandines šalies viduje, yra kone didžiausias darbdavys, sunešantis reikšmingą pajamų srautą į valstybės biudžetą. Be to, tai svarbiausias mūsų eksportuotojas, svetur uždirbantis du trečdalius visų pajamų. Taigi, lėtėjančios apdirbamosios gamybos apsukos – vienas svarbiausių ženklų, grindžiančių prognozes apie ekonomikos plėtros išsikvėpimą.
Gamintojų nerimas auga. Bendras pramonės pasitikėjimo rodiklis gruodį gerokai smuktelėjo. Tam įtakos turėjo kuklesni gamybos apimčių vertinimai ateityje, sumažėjusi produkcijos paklausa bei išaugusios atsargos. Įmonių, prognozuojančių gamybos augimą per artimiausius 3 mėn., dalis sumažėjo nuo 19 iki 10 proc., tik dešimtadalis įmonių tikėjosi ir eksporto didėjimo. Nors 77 proc. apklaustų įmonių vadovų darbuotojų skaičiaus keisti neketino, tačiau darbuotojų trūkumo įmonių vadovai nebeįvardina, kaip svarbios jų veiklą ribojančios aplinkybės. Pagrindiniu trikdžiu, ribojančiu gamybą tapo nepakankama paklausa – tą teigė apie pusė respondentų.
Pastarųjų metų distancija pramonei buvo be galo sėkminga. Gamintojams pavyko pasinaudoti dėl pandemijos atsivėrusiomis nišomis, sutrūkinėjus tiekimo grandinėms, perimti dalį Tolimiesiems Rytams skirtų užsakymų. Vėliau, kertinėms eksporto rinkoms įveikus pandemiją, sekė staigus gamybos ir vartojimo atsigavimas, sulaistytas beprecedenčiais vyriausybių skatinimo planais. Tai suteikė papildomos energijos Lietuvos gamybos dviženklei plėtrai. Gamybos ir eksporto vystymasis išliko santykinai atsparus net ir pernai, nepaisant karo Ukrainoje, energetikos šoko, užsivėrusių patogių pigios žaliavos kanalų iš agresorių ir kitų sunkiai prognozuojamų iššūkių.
Vis dėlto, 2022-ųjų pabaigoje apdirbamosios gamybos produkcijos augimas išsikvėpė, o šiuos metus sektorius pasitinka nuosmukiu. Aukštos palyginamosios bazės efektas veikia neigiamai – kardinaliai pasikeitus išorinėms aplinkybėms, neprarasti augimo pagreičio ir pranokti tokius puikius pastarųjų metų rezultatus sunkiai įmanoma.
Neigiamas palyginamosios bazės efektas, vangus eksporto rinkų apetitas. Karas pašonėje, socio-politinės įtampos ir recesinės nuotaikos Europoje – svarbus dirgiklis Lietuvos pramonei, kurios du trečdaliai eksportuojamos produkcijos keliauja į ES šalis. Infliacijos šokas, nestabilios energijos nešėjų kainos ir grėsmės jų tiekimui, kylančios palūkanų normos, geopolitinės rizikos ir neapibrėžtumas dėl karo – veiksniai, prislopinę šių šalių paklausos augimą.
Sankcijos rusiškiems naftos produktams kilstels naftos perdirbimo maržas Europoje. gruodį G7 ir ES Rusijai nustatė lubas naftos kainai (60$/bbl), vasario 5 d. ES pagaliau įves sankcijas ir rusiškiems naftos produktams.
ES labai priklausoma nuo pigaus dyzelino importo iš Rusijos, todėl, kol sankcijos nespėjo įsigalioti, rekordiniais tempais kaupia rusiškų degalų atsargas. Rusija taipogi tam ruošiasi ir ieško būdų apeiti sankcijas ir per trečiąsias šalis pasiekti Europą. Dėl to stipriai išaugo rusiškų naftos ir jos produktų eksportas į Turkiją ir Maroką.
Šiame klampiame kontekste Lietuva jau kurį laiką demonstruoja stuburą, nes rusiško iškastinio kuro atsisakėme dar pernai pavasarį. Kad rusiškos naftos perdirbimui nebenaudoja yra deklaravusi ir mūsų Mažeikių naftos perdirbimo gigantė „Orlen Lietuva“. ES sankcijos reiškia, kad paklausa ne rusiškiems degalams tik didės, o tai paveiks naftos perdirbimo maržas.
Chemijos pramonės problemos nesibaigia. Nemažą įtaką pastarųjų metų pramonės spurtui turėjo dviženklė chemijos pramonės produkcijos plėtra, kurią nemaža dalimi lėmė COVID pandemijos akivaizdoje vykusi lietuviškų testavimo komponentų ir reagentų vakcinoms gamybos ir eksporto sėkmės istorija. Vis dėlto, atsitraukus pandemijos rizikoms, į tai sureagavo ir reagentų gamybos apimtys bei eksportas. Be to, pernai metai buvo labai skausmingi trąšų gamintojoms. Dėl sankcijų, o vėliau ir dėl esminių žaliavų trūkumo bei energijos šoko fosforo trąšų gamyba buvo stabdoma net keletą kartų. Energetinės krizės akivaizdoje taipogi buvo nutraukta ir dujoms itin imlių azoto trąšų gamyba.
Nedrąsaus optimizmo vieniša „kregždė“. Išankstinės S&P Global sausio mėnesio pirkimų vadybininkų (PVI) apklausos duomenimis, bendras euro zonos pirkimo vadybininkų lūkesčių rodiklis didėjo trečią mėnesį iš eilės ir sausį nežymiai viršijo 50 punktų ribą. Tai rodo, kad pirkimo vadybininkų lūkesčiai pirmą kartą nuo praėjusių metų birželio grįžo į augimo teritoriją ir ateities perspektyvos vertinamos šviesiau. Nors toliaregiškas išvadas daryti dar anksti, tačiau suvaldytos energetikos kainos, išnykę tiekimo grandinių įtampos ir pasikeitusi Kinijos pozicija COVID valdymo priemonių atžvilgiu įlieja optimizmo ir leidžia nedrąsiai tikėtis, kad euro zona gali išvengti recesijos.
