„Rizikuojame, kad darbdavio prievolė rūpintis sauga darbo vietoje bus perkelta ant darbuotojų pečių. Palaipsniui toks ydingas precedentas galimai privestų prie suprastėjusių darbo saugos standartų ir pavojingų incidentų darbo vietose dažnėjimo“, – pabrėžia LPSK pirmininkė Inga Ruginienė.
Neskiepytų darbuotojų testavimasis dėl COVID-19 priskirtinas prie privalomo sveikatos tikrinimo. To tvarka aiškiai apibrėžta trijuose nacionaliniuose įstatymuose – Darbo kodekse, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei minėtame Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatyme.
Nors darbuotojams gali būti nurodyta privalomai pasitikrinti sveikatą (šiuo atveju – atlikti COVID-19 testą), procesą organizuoti ir susidariusias išlaidas sumokėti turi darbdavys, o ne darbuotojas. Be to, tikrinimo laikas turi būti įskaitomas į darbo laiką.
„Minėtame projekte siūlomi du keliai: jei darbuotojas nepasiskiepijęs, jis arba bus nušalintas nuo darbo, arba turės testuotis savo lėšomis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti logiškai, bet iš tiesų čia slypi didelių pavojų, – sako I.Ruginienė. – Pirma, taip atsakomybė už saugą darbe permetama darbuotojams, kas sukuria pavojingą precedentą. Dabar kalbame tik apie COVID-19, bet kas gali garantuoti, kad kartą pamynus šią svarbią nuostatą, neprieisime prie panašių dilemų? Tai gali atidaryti Pandoros skrynią ir palaipsniui grąžinti darbo saugos situaciją į praeitį. Antra, priėmus įstatymo projektą, būtų „sulaužyta“ pati schema, kaip viskas vyksta, o tai atneštų nereikalingo chaoso. Teisės aktai nėra autonomiški, o susiję vieni su kitais. Dabar tikrai ne tas laikas, kai galėtume sau leisti neapgalvotai eksperimentuoti.“
LPSK kviečia sprendimų priėmėjus atkreipti dėmesį į šias rizikas ir visuomenei aiškiai pasakyti, kad už darbo saugos užtikrinimą atsakingas darbdavys. Deja, profesines sąjungas nuolat pasiekia informacija, kad darbdaviai įsako darbuotojams patiems mokėti už testus, grasindami, jog kitaip nebegalės dirbti, bei reikalauja juos atlikti ne darbo metu.
