Lietuvos mokslininkai teigia metantys iššūkį ne tik skurdui, bet ir ekonomikos mokslui. Išsikėlę universalių bazinių pajamų vėliavą jie stengsis įvertinti, kokios tokio modelio diegimo perspektyvos šalyje. Tyrime bendradarbiauja Vilniaus universitetas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas, Suomijos, Kanados bei Olandijos universitetai.
Universalios bazinės pajamos (UBP) – tai vienodos išmokos, kurias gautų kiekvienas šalies pilietis nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos kiekvieną mėnesį. Išmokos nepriklausytų nuo kitų gaunamų pajamų ar nuo turtinės padėties, garantuotų žmogui pakankamą pragyvenimui pinigų kiekį būtiniausiems poreikiams tenkinti.
Praktikoje toks modelis vis dar unikalus ir niekur nėra pritaikytas universaliai. Tiesa, šiuo metu vyksta panašūs eksperimentai Suomijoje ir Kanadoje. Pavyzdžiui, Suomijoje vieno miestelio gyventojai dvejus metus kas mėnesį gauna 560 eurų išmoką. Tačiau kol kas tai tik bandomasis projektas.
VU Ekonomikos fakulteto mokslininkai įvardija šiandienos problemą – tai mažos pajamos ir ekonomikos nuosmukis. Jie žada, kad šių laikų ekonomines ir socialines raidos problemas mėgins įveikti dar nenaudotomis ekonomikos politikos priemonėmis, tačiau tam reikės Vyriausybės palaikymo.
Jau paprašė finansavimo
VU Ekonominės politikos katedros vedėjas prof. dr. Algirdas Miškinis 15min aiškina, kad pirmiausia mokslininkai nori atlikti tyrimus, o tuomet jau jų pagrindu paruošti ir ribotos apimties eksperimentą.
„Inicijavome tokį projektą ir pateikėme pasiūlymą Lietuvos mokslo tarybai. Tikimės, kad mokslo taryba finansuos ir mes galėsime atlikti reikiamus tyrimus: dabartinės praktikos analizę, ištirti dabartinę skiriamą paramą šalyje ir pasiūlyti, kaip ją būtų galima transformuoti pagal bazinių pajamų modelį“, – aiškina A.Miškinis.
Jis patikina, kad iki šiol Lietuvoje tokios analizės nėra atlikta. Tačiau pasaulinė praktika parodo, kad toks modelis turi perspektyvų.
Mes atliksime dabartinės situacijos analizę ir paskui pasiūlysime eksperimentą, – sakė A.Miškinis.
„Skirtingose šalyse toks modelis buvo išbandomas vis kitokiu būdu. Suomijoje eksperimentinis modelis pritaikytas bedarbiams, kitose šalyse, tokiose kaip Kanada ar Šveicarija, buvo analizuojami kiti variantai. Reikia atsižvelgti į šalies specifiką, todėl, kol tyrimo neatlikome, negalime įvardyti konkretaus modelio. Be to, tokio modelio diegimui reikėtų sutarimo ir su ministerija, Vyriausybe“, – būsimus iššūkius vardija A.Miškinis.
Eksperimentinis socialinis modelis Suomijoje siūlo sujungti visas socialines išmokas, pašalpas, lengvatas, kompensacijas ir vietoje jų taikyti žmogaus pragyvenimui būtiną pajamų dydį – 560 eurų kas mėnesį. Lietuvoje ši suma iš pradžių galėtų būti mažesnė, pranešime nurodo mokslininkai.
„Tokias pajamas gautų visi šalies gyventojai nepriklausomai nuo amžiaus, statuso, turto, pajamų. Šie nedideli kiekvienam piliečiui mokami pinigai padarytų stiprų poveikį šalies ekonomikai. Sustiprėtų verslas, kurtųsi darbo vietos, išaugtų vartojimas, mažėtų emigracija, korupcija ir šešėlinė ekonomika“, – užtikrintai tvirtina ekonomistai, nors tyrimai dar tik ateityje.
Pasak A.Miškinio, pradžioje reikalingas finansavimas nėra didelis – nesiekia 100 tūkstančių eurų.
„Tikrai ne milijonai eurų, poreikis siekia iki šimto tūkstančių eurų. Negalime viršyti ir Mokslo tarybos nustatytų limitų. Esame sudarę darbo grupę, į kurią įtraukėme ir užsieniečius mokslininkus, tarp jų ir Suomijos. Imsimės darbo, kai tik sužinosime rezultatus. Tikimės, kad reikalingą finansavimą gausime“, – sako A.Miškinis.
Jis patikino, kad šiame etape reikalingi tik žmogiškieji ištekliai – mokslininkai tyrimui atlikti. O tolesnės bazinių pajamų modelio perspektyvos priklausytų nuo Vyriausybės pozicijos.
„Tai labai įdomus modelis. Mes atliksime dabartinės situacijos analizę ir paskui pasiūlysime eksperimentą. Tik pasibaigus eksperimentui, Vyriausybė turės įvertinti, ar jis pasiteisino, ar nepasiteisino, ar tikslinga tokį modelį įgyvendinti“, – sako A.Miškinis.
Primena utopiją
Mokslininkų noras išrašyti kiekvienam gyventojui po čekį vis dėlto kelia abejonių.
Norint kiekvienam iš 2,872 milijono Lietuvos gyventojų išmokėti kad ir po 250 eurų per mėnesį, prireiktų viso Lietuvos biudžeto, atsisakant bet kokių išlaidų infrastruktūrai, švietimui, sveikatos apsaugai ir kitoms sritims.
Tuo tarpu mokslininkų grupėje dalyvaujanti VU dr. doc. Birutė Teodora Visokavičienė anksčiau žiniasklaidai yra teigusi, kad Lietuvoje pradžioje suma galėtų siekti galbūt 600 ar 700 eurų – tokiu atveju reikėtų padvigubinti valstybės ir „Sodros“ biudžetus, netgi jei pinigai nebūtų skiriami niekam kitam.
„Mes turime ir oponentų, kurie sako, kad įvedus UBP bankrutuos valstybė. Todėl mėginame paaiškinti, kad priešingai – nebankrutuos, nes bus efektyviai panaudojami jos pinigai ir turtas. Suomijos eksperimento vykdytojai prieš penkerius metus įtikino savo šalies politikus UBP metodo tikslingumu, tačiau pripažįsta, jog nebus lengva. Valstybės galioje yra pakankamas arsenalas monetarinių ir fiskalinių priemonių, instrumentų bei šaltinių socialiniam Suomijos modeliui įgyvendinti Lietuvoje“, – pranešime dėsto mokslininkai.
Jie tikina, kad valstybė jau yra skolinga dirbantiesiems – Vyriausybės turėtų mokėti savo piliečiams papildomas pajamas pragyvenimui, nes „jos buvo uždirbtos ankstesniuose jų darbuose“.
„Visuomenės turtą kaip materialųjį gerovės pagrindą kūrė, saugojo visos buvusios kartos, todėl negalime būti abejingi savo žmonėms, kurie savo darbu kūrė ir kuria ateities kartoms reikalingą pridėtinę vertę, gerovę, mokslą, turtą, kultūrą, vesiančią pažangos keliu. O ir geriausi mokslo ir technologijų pasiekimai taps beverčiai, jeigu skurstantys žmonės neturės galimybės mokytis, tobulėti ir tais pasiekimais naudotis“, – argumentuojama VU pranešime.
G.Nausėda: šiandien neaktualu, bet reikės sprendimų rytojui
Ekonomistas, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda patikina, kad tyrimų bazinių pajamų srityje reikia, tačiau Lietuvai apie tokius modelius svarstyti gali būti rizikinga.
„Tai nėra utopija, tiesiog patirties iš kitų valstybių surinkta pernelyg mažai, kad būtų galima pasakyti, jog šitas modelis veikia įvairiomis aplinkybėmis įvairiose terpėse. Šiuo metu turime tik pavienius ir labai segmentuotus tyrimus Suomijoje, kuri pagal daugelį požymių yra šiek tiek kitokia valstybė negu Lietuva. Bet kuriuo atveju tokius tyrimus teoriniu lygmeniu reikėtų organizuoti ir geriau išsiaiškinti visus privalumus ir trūkumus“, – sako G.Nausėda.
Visišką fiasko bazinių pajamų modelis patyrė Šveicarijoje – pernai vykusiame referendume 77 proc. šveicarų pasisakė prieštaraujantys, kad visiems suaugusiems gyventojams būtų mokamos 2180 eurų siekiančios išmokos per mėnesį, o vaikams – po 545 eurus.
„Man kaip žmogui, kuris visada pasitiki žmogaus kūrybiniais gebėjimais ir noru dirbti bei užsidirbti, filosofine prasme, galbūt toks modelis ir neatrodo pats toks patraukliausias pasiūlymas. Bet turint omenyje, kad daug kas dabartiniame pasaulyje keičiasi labai smarkiai, ir dėl technologijų, robotizacijos, ir dėl kitų dalykų, aš manau, kad mes neturėtume būti užsiciklinę savo filosofinėse pažiūrose. Turime bandyti ir analizuoti įvairius variantus“, – sako G.Nausėda.
Tačiau dabartiniu įgyvendinimo realumu Lietuvoje ekonomistas abejoja – šiandien tam dar per anksti, „bet rytoj aplinkybės gali būti kitokios“.
„Pirma, mūsų finansinės galimybės yra gerokai kuklesnės ir mes tikrai negalime mokėti visiems. Na nebent darytume visišką teorinį eksperimentą labai siauroje žmonių grupėje. Plačiau taikant bazines pajamas reikėtų arba labai didelių išteklių, arba taikyti labai mažą bazinį dydį. Tai gali ir neduoti laukiamo efekto. Jei sugebėtume kad ir 200 eurų sumą išmokėti, to nepakaktų egzistencijai ir viso labo būtų priedas prie kitų pajamų – vis tiek žmogus turėtų ieškoti būdų išgyventi“, – aiškina G.Nausėda.
Problema – nedirbantieji
G.Nausėda įvardija ir aiškų universalių bazinių pajamų trūkumą – tai neskatina žmonių ieškotis darbo. Todėl poveikis gali būti ir priešingas, nei tikisi mokslininkai.
„Žinome, kad provincijose gyvenimas iš pašalpų jau yra tapęs dinastiniu dalyku, kuomet iš pašalpų gyvena jau kelios kartos. Tad ar bazinės pajamos dar labiau nesustiprintų to noro gyventi iš pašalpų ir niekuomet nesižvalgyti į darbo rinką. Jeigu taip, problema būtų labai didelė – mums kaip tik reikia žmonių darbo rinkoje, kuri šiandien dūsta dėl darbo jėgos deficito. Dalies žmonių darbo rinkoje nėra arba dėl amžiaus, arba dėl mažos motyvacijos“, – aiškina G.Nausėda.
Anot jo, itin trūksta tyrimų, kokia nedirbančiųjų motyvacija.
„Ir socialinių apklausų per mažai atlikta, koks bedarbių pasirengimas įsitraukti į darbo rinką, kokios jų nuotaikos, kokios prielaidos priverstų ateiti dirbti, o ne gyventi iš pašalpų. Tad vienas dalykas yra teoriškai samprotauti, kad žmogus, turėdamas bazinį palaikymą, ramiai galėtų ieškotis darbo vietos, kuri jam priimtina. Teoriškai tai labai gražu, bet praktiškai gali susidurti su konkrečiomis problemomis, kurios labai aštrios Lietuvoje“, – teigia G.Nausėda.
Audra socialiniuose tinkluose
Universalių bazinių pajamų modelis didelę diskusiją sukėlė ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Ekonomistas prof. Raimondas Kuodis savo paskyroje pasidalijo mintimis, kad robotizacijos ir ketvirtosios pramonės revoliucijos priešaušryje yra dvi stovyklos.
Bazinių pajamų modelio šalininkai teigia, kad „viską gamins robotai, reikės smarkiai apmokestinti robotų savininkus ir dalyti tuos pinigus žmonėms“. Tačiau ekonomistas verčiau siūlo galvoti, kaip išlaikyti kuo didesnį žmonių užimtumą, kadangi laimės ekonomikoje žmogus be darbo yra nelaimingas.
VU mokslininkams čia gerokai kliuvo nuo komentatorių.
„Tyrimų rezultatus visi tampys, interpretuos į savo pusę. Jau dabar neigiamus rezultatus pateikia kaip teigiamus. Gyvenimas parodys, kas veikia, o kas ne. Manau, kad realu tik nedidelės pašalpos bedarbiams“, – teigė verslininkas Irmantas Galinis.
Atliekų tvarkymo, perdirbimo ir biomasės energetikos ekspertas Alfonsas Brazas piktinosi, kad bazinių pajamų savoka tampa viešųjų ryšių akcija, kuri nuo realybės labai toli. Jis siūlė verčiau analizuoti, kaip padidinti valstybės remiamas pajamas.
„Tuo tarpu VU ekonomistai nutarė vertinti galimybes kaip įgyvendinti utopines svajones. Na taip, svajoti niekam neuždrausta, VU ekonomistams taip pat“, – piktinosi A.Brazas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka tikino, kad Lietuvoje pradžioje reikėtų sutarti dėl bazinių pajamų žmonėms, kurie dirbti negali, pavyzdžiui, vaikams, pensininkams ir kitiems.
Daugiau idėjų rasite: www.idejalietuvai.lt
