Darbo kodekso 126 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbuotojams iki aštuoniolikos metų, darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų, ir neįgaliems darbuotojams 25 darbo dienų kasmetinės atostogos, jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę, arba 30 darbo dienų kasmetinės atostogos, jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę.
Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, šioje dalyje nurodytiems darbuotojams turi būti suteiktos 5 savaičių trukmės atostogos.
Darbo kodekso 138 straipsnio 2 dalyje reglamentuotos papildomos atostogos suteikiamos už ilgalaikį nepertraukiamąjį darbą pas tą patį darbdavį (turintiems ilgesnį kaip 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą – 3 darbo dienos, už kiekvienų paskesnių 5 metų nepertraukiamąjį darbo stažą – 1 darbo diena); už darbą, jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir tokių nukrypimų negalima pašalinti (iki 5 darbo dienų, skaičiuojamų priklausomai (proporcingai) nuo to, kiek iš viso valandų darbuotojai dirbo tokioje aplinkoje tais metais, už kuriuos suteikiamos papildomos atostogos); už ypatingą darbų pobūdį (kilnojamojo pobūdžio arba atliekamo kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su važiavimais – 2 darbo dienos; gresiant ar susidarius krizei ar ekstremaliajai situacijai, taip pat paskelbus ekstremaliąją situaciją – iki 5 darbo dienų, skaičiuojamų priklausomai nuo to, kiek savaičių jie dirbo, įskaitant viršvalandžius).
Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė atkreipia dėmesį, kad papildomų atostogų suteikimo tvarka yra patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
„Jeigu darbuotojui papildomos atostogos priklauso skirtingais pagrindais, darbuotojas gali pasirinkti vieną iš pagrindų ir prisidėti prie kasmetinių atostogų, tačiau jeigu darbuotojas turi teisę gauti pailgintas ir papildomas atostogas, darbuotojo pasirinkimu jam suteikiamos arba tik pailgintos atostogos, arba prie kasmetinių atostogų pridėtos papildomos atostogos, išskyrus specialų pagrindą – gresiant ar susidarius krizei ar ekstremaliajai situacijai, taip pat paskelbus ekstremaliąją situaciją“, – pabrėžia I.Piličiauskaitė-Dulkė.
Darbo kodekso 138 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa ir profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės, suteikiamos iki 41 darbo dienos, jeigu dirbama penkias dienas per savaitę, arba iki 50 darbo dienų, jeigu dirbama šešias dienas per savaitę, arba iki 8 savaičių, jeigu darbo dienų skaičius per savaitę yra mažesnis arba skirtingas, pailgintos atostogos.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į pailgintas atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai.
„Taigi, – akcentuoja Darbo teisės skyriaus vedėja, – Lietuvos Respublikos Vyriausybės numatyta tvarka tam tikrų profesijų atstovai, pavyzdžiui, mokytojai, mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojai, profesionaliojo scenos meno įstaigų kūrybiniai darbuotojai, sveikatos priežiūros specialistai, farmacijos specialistai, socialinių paslaugų srities darbuotojai, pilotai, jūrininkai, dėl darbo sąlygų specifiškumo įgauna teisę į pailgintos trukmės atostogas – iki 41, 50 darbo dienų arba 8 savaičių.“
I.Piličiauskaitė-Dulkė pažymi, kad, nepaisant nurodytų atostogų, pagal Darbo kodekso 138 straipsnio 5 dalį darbo teisės normose ar darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės ir kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu nustato Darbo kodeksas.
Be to, kolektyvinėse sutartyse gali būti sutarta dėl papildomų naudų darbuotojams, pavyzdžiui, dėl sveikatos gerinimo atostogų, kurios šiuo metu Darbo kodekse nereglamentuotos.
