Statistikos departamento duomenimis, vartotojų kainų indeksas nesustoja didėti jau dvyliktą mėnesį iš eilės. Per gruodį jis šoktelėjo 1,2 proc. Daugiausia tam įtakos turėjo vartotojus pasiekę energetikos krizės padariniai: išaugus energetikos nešėjų paklausai šildymo sezono metu, o jų kainoms Europoje fiksuojant rekordines aukštumas, šilumos energijos kainos per mėnesį šoktelėjo 15 proc., kietasis kuras pabrango 11,7 proc.
Be to, dėl sausros sąlygoto prastesnio derliaus sparčiai kilo ir maisto produktų kainos. Maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos gruodžio mėnesį padidėjo 2,1 proc. Labiausiai kilo kai kurių šviežių vaisių ir daržovių, kiaušinių, duonos ir grūdų produktų, mėsos ir jos produktų, pieno ir jo produktų, sūrio kainos. Šias kainų tendencijas lėmė į rekordines aukštumas pakilusios žaliavinio pieno supirkimo kainos Lietuvoje. Chroniškai buvę vienos mažiausių Europos Sąjungoje, pernai metų pabaigoje žaliavinio pieno kainos netgi viršijo ES vidurkį.
Metiniam maisto kainų brangimui didelę įtaką turėjo ir itin žema 2020-ųjų palyginamoji bazė. Užpernai gruodį, griežtam karantinui apribojus paklausą, sustabdžius maitinimo įstaigų veiklą ir suvaržius prekybą parduotuvėse, maisto produktų gamintojai, vaisių ir daržovių augintojai stengėsi savo produkciją realizuoti net ir itin nepalankiomis kainomis. Tuo tarpu pernai metų pabaigoje ekonomika veikė pilnu pajėgumu ir galimybės atsigriebti buvo palankios.
Vertinant metinius infliacijos pokyčius, vidutinis vartojimo prekių ir paslaugų krepšelis pabrango 10,6 proc., prekių kainos šoktelėjo 11,7 proc., o paslaugų – 7,8 proc. Energetikos nešėjų kainų šuoliai veikia vartotojų kainas ne tik tiesiogiai, bet ir per besipučiančias tiek gamintojų, tiek paslaugų teikėjų sąnaudų eilutes. O vertinant maisto žaliavų kainų perpektyvas, energetikos nešėjams itin imli trąšų gamyba, tad išbrangę trąšos bus vienas veiksnių, kelsiančių šių metų sezono derliaus kainas. Be to, brangsta ir kitos sąnaudų rūšys: sutrikęs tiekimas bei pasiūlos ir paklausos neatitikimai tebekaitina medžiagų ir žaliavų kainas, sparčiai kylant atlyginimams, pučiasi darbo užmokesčio fondas.
Vis dėlto, nors infliacijos tempai tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse siekia senokai stebėtas aukštumas, kol kas atmesti to, kad šis kainų šuolis laikinas negalima. Infliaciją palaiko besivelkantis COVID-19 pandemijos ir karantinų sąlygotas disbalansų šleifas: vis dar jaučiamas tam tikrų žaliavų, medžiagų, tarpinio ir galutinio vartojimo prekių stygius, išsibalansavusios tiekimo grandinės ir išilgėję pristatymo grafikai, vis dar stringantys logistikos kanalai, transportavimo paslaugų brangimas ir pan.
Kada šie disbalansai normalizuosis, priklausys nuo pasiūlos lankstumo ir galimybių atliepti paklausos šuolius, arba paklausos atvėsimo, nes įsisiautėjęs kainų augimas savaime užsmaugia paklausos perteklių. Be to, antroje metų pusėje, metinę infliaciją stabdys itin didelė pernai metų palyginamoji bazė, tad bent jau skaičiai taip negąsdins.
