Pasauliui, susiduriančiam su didžiuliais aplinkosauginiais, socialiniais bei sveikatos iššūkiais, tai galėtų reikšti ilgai lauktą teigiamą postūmį.
Vis daugiau vartotojų, nevyriausybinių organizacijų ir profesinių sąjungų spaudžia įmones, kad jų produktai būtų gaminami etiškai, tinkamai elgiantis su darbuotojais ir nekenkiant aplinkai. Imama reikalauti, kad verslas pats padėtų spręsti problemas.
Išsivysčiusiose šalyse su brandžiu verslu tvarumo principų diegimas į bendrovių kultūrą matomi kaip konkurencinis pranašumas. Jau vien iš viešųjų ryšių ir geresnės vadybos pusės, o svarbiausia – to imama reikalauti vertinant investicinius projektus, pretenduojančius į nacionalinio biudžeto ar ES struktūrinių investicijų fondų finansavimą.
Tvarūs finansai yra viena iš idėjų, kuriomis itin domisi tarptautinis profesinių sąjungų judėjimas. Pirma, dėl to, kad viešieji pinigai išties būtų nukreipti tinkamai, o, antra, jog būtų skatinamos į problemų sprendimą orientuotos privačios investicijos. Pasauliui reikia didžiulių lėšų ir čia vien valstybių biudžetų nepakaks. Nieko nedaryti irgi negalima – tai reikštų kur kas didesnes sąskaitas vėliau.
Ši sritis daugeliui vis dar miglota, bet, paprastai tariant, investuojama (ar skatinama investuoti) ten, kur laukiama ne tik pelno, bet ir prisidėti sprendžiant visuomenėms aktualias problemas – dėl „bendrojo gėrio“. Čia atsižvelgiama į aplinkosaugos, socialinius ir geros valdysenos veiksnius.
Baigti koncentruotis į BVP augimą
Profesinės sąjungos daug metų ragina didinti investicijas į viešąjį sektorių bei gerinti viešųjų paslaugų kokybę ir prieinamumą. Per ankstesnę krizę jis daug kur stipriai finansiškai nukraujavo, kas sumažino mūsų visuomenių ir ekonomikų atsparumą sukrėtimams. Privatus sektorius, kurio esmė – pelnas, dažnai nebus linkęs žvelgti toliau nei trumpalaikė finansinė nauda. Tam reikia stipraus ir gerai finansuojamo viešojo sektoriaus.
Čia dažnai susiduriame su atsakymu, kad „nėra pinigų“.
Vis tik Europos profesinės sąjungos įsitikinusios, kad kalčiausias ne lėšų trūkumas, o nepalanki sistema. Būtent dėl to Europos profesinės sąjungos pasisako už tai, kad turi keistis ES ekonominė santvarka. Tas menkai pagrįstas koncentravimasis į bendrąjį vidaus produktą (BVP), kaip esminį pažangos rodiklį, nepasiteisina. Dažnai tai neatspindi realios gyvenimo kokybės šalyse narėse. Taip pat daug valstybių, norinčių rimtai investuoti į viešąjį sektorių sprendžiant socialines, ekonomines ar aplinkosaugines problemas, stabdo teoriniai deficito ir skolos skaičiukai. Tokia padėtis veda į akligatvį.
Priminsiu, kad ES sutartyse įtvirtinta, kad valstybių deficitas būtų iki 3 proc. nuo BVP, o skola – ne daugiau nei 60 proc. nuo BVP. Visgi Europos profesinės sąjungos siūlo peržiūrėti Stabilumo ir augimo paktą bei baigti taip koncentruotis į BVP ir jo santykį su deficitu ir skola (yra kur kas racionalesnių rodiklių!).
Taip pat rekomenduoja išlaikyti dėl pandemijos laikinai sustabdytą, bet jau 2023 m. vėl įsigaliosiančią bendrąją nukrypti leidžiančią nuostatą („general escape clause“). Kaip diskusijoje apie tvarius finansus teigė Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas, jei yra per didelis skolos-BVP santykis, teisingas atsakas nėra griežto taupymo priemonės, kas, tiesa, mažintų skolą, deficitą, bet kartu smaugtų ekonomiką. Geriau didinti vardiklius tiesiog keliant ekonomiką. O tam reikalingos investicijos į inovatyvius ar „problemas sprendžiančius“ sektorius.
Anot jo, po II-ojo pasaulinio karo panašią situaciją JAV prezidentas Eisenhoweris sprendė skiriant daug investicijų į infrastruktūrą, išsilavinimą, tyrimus, o ne gniaužiant pinigus. Taip skolos- BVP santykis nukrito 2/3 per palyginti trumpą laiką. Pasak J. Stiglitzo, dabartinė sistema ignoruoja, ar pinigai leidžiami vartojimui, ar investicijoms. Jo klausimas toks pats kaip profesinių sąjungų – kodėl būtinosios investicijos, sprendžiančios didžiuosius iššūkius, negali būti išimtis ir tiesiog neįskaičiuojamos į statistiką?
Profesorė Viviena Schmidt, besispecializuojanti Europos studijose, laikosi panašios nuomonės: jei būtų investuojama į augimą skatinančias sritis, jos natūraliai vėliau pagerintų situaciją, o ne didintų deficitą ar valstybių skolą.
Profesinės sąjungos laikosi nuomonės, kad tvari plėtra turėtų tapti naujos ES ekonomikos valdysenos šerdimi ir būti glaudžiai susieta su Žaliuoju kursu. Kuo didesnis užimtumas, gerėjančios gyvenimo ir darbo sąlygos, aukštos kokybės paslaugos bei aukštas viešųjų investicijų lygis turėtų būti ES ekonominės ir fiskalinės politikos centre.
Mokesčiai ir „mokesčių rojai“
Tinkamas įmonių apmokestinimas turėtų atsidurti ES dėmesio centre telkiant nuosavus resursus bendriems iššūkiams. Dėl to manome, kad Direktyvos dėl minimalaus mokesčių tarifo tarptautinėms korporacijoms pasiūlymas yra žingsnis teisinga linkme. Bendras korporacijų apmokestinimo 15 proc. tarifas prisidėtų atliepiant paplitusią didžiųjų kompanijų mokesčių vengimo problemą, pelno perkėlimą į „mokesčių rojus“ ir pavojingą tendenciją dėl mokesčių „lenktynių žemyn“.
Vis tik profesinės sąjungos kviestų taikyti dar didesnį tarifą (25% ir mokant pagal globalų kompanijos pelną bei paskirstant į tuos kraštus, kur iš tiesų užsiimama verslu, o ne kur struktūrizuojamos pajamos). Dėl to manome, kad balandžio 5 d. Lenkijos sprendimas vetuoti šį EK direktyvos pasiūlymą – itin žalingas.
Šis klausimas profesinėms sąjungoms tiesiogiai aktualus dėl darbuotojų teisių. Nepamirškime, kad pastarieji moka dvigubą kainą dėl verslo mokesčių vengimo ar taisyklių apėjimo: mažesni viešieji biudžetai reiškia prastesnės kokybės viešąsias paslaugas ir socialinę apsaugą, be to, sveikų kompanijų pelnų srautai, nukreipti į „mokesčių rojus“, apriboja bendrus atlyginimų lygius. Taip pat tokia padėtis kenkia sąžiningai dirbantiems verslams, kas „sargdina“ ekonomikas ir žemina darbo bei gyvenimo standartus.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos požiūriu, viena iš galinčių padėti priemonių galėtų būti tokia, kad, įrodžius netinkamas praktikas, įmonės (bent tam tikrą nustatytą laiką) negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, pretenduoti į įvairias valstybines subsidijas, dotacijas bei tikėtis kitokios paramos iš valstybės biudžeto ar atitinkamų ES fondų.
Nors ši problema matoma jau seniai, ją užkardyti ir papildyti biudžetus didesniais mokesčiais nėra paprasta. Čia reikalingas solidarumas tarp valstybių (juk kai kurioms tokia situacija pelninga) – ir ne tik Europos.
Taip pat telkiant lėšas esminiams iššūkiams finansuoti galėtų būti naudingas ir tinkamas turto mokestis; gerai pasvertas skaitmeninis mokestis; visose šalyse reikėtų įvesti finansinių sandorių mokestį kaip atsaką spekuliatyviems srautams; būtų naudinga geriau prižiūrėti vyriausybės fondų valdymą; ne mažiau svarbu – užtikrinti tinkamą pranešėjų, kurie yra esminiai atskleidžiant mokesčių vengimą ir korupciją, apsaugą.
