„Nenoras“ dirbti kai kurių verslininkų demonizuojamas iki tokio lygio, kad nesibodima žmonių apkaltinti išlepimu ir tingumu. Ir taip kalba atstovai problematiškiausių sektorių, kurie nuolat dominuoja darbo ginčų komisijų akiratyje, kur darbuotojų darbo užmokesčio dalimi laikomi arbatpinigiai arba dienpinigiai. Vadinkime reiškinius tikraisiais vardais – darbdaviams mūsų šalyje tiesiog baigėsi darbuotojai, kurie už mažai dirbtų daug ir nesiskųstų dėl nelegalių dalykų.
Pažiūrėkime, kokia statistika. Lapkričio 1 dienai šalyje bedarbio statusu buvo registruota 146,3 tūkst. asmenų. Nors visokie „ekspertai“ sako, kad didžioji jų dalis neva yra ilgalaikiai bedarbiai, tačiau iš jų tik 24 tūkst. asmenų turi besirengiančiojo darbo rinkai statusą.
Tuo tarpu laisvų darbo vietų šalyje tuo pačiu laikotarpiu buvo 22,6 tūkst. (Užimtumo tarnybos duomenimis). Nereikia būti baigus aukštosios matematikos kurso, kad pasiskaičiuotum, jog vienai darbo vietai tenka po daugiau nei 5 aktyviai darbo ieškančius bedarbius. Taip, žinoma, ne tos kvalifikacijos, iš atokesnių regionų sudėtinga atkakti iki darbo, o ir atlyginimas toks, kad neapsimoka iš viso iš namų pajudėti ir pan., bet tai juk ištaisoma, ar ne?
Panašu, kad ne, nes ir valdantieji politikai aktyviai veikia, kad darbdaviams būtų kuo mažiau kliūčių atsigabenti pigesnių darbuotojų iš „biednesnių“ šalių.
Transporto sektorius – juodoji skylė
Štai neseniai Tarptautinio transporto ir logistikos aljansas (TTLA) kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, kad išnaudojus valstybės nustatytą kvotą dėl vairuotojų įdarbinimo iš trečiųjų šalių, užsieniečiams įdarbinti nebūtų taikomas darbo rinkos testas. Mat įmonės tokiu atveju turi kreiptis į Užimtumo tarnybą ir susimokėti 120 eurų už patikrinimą, ar reikalingos kompetencijos darbuotojo tikrai nėra Lietuvoje.
Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija su Seimo pirmininke Viktorija Čmilyte-Nielsen priešaky ne tik išgirdo transportininkus, bet nuėjo dar toliau – siūlo iš viso atsisakyti kvotų. Registruoto įstatymo projekto aiškinamajame rašte, atsitiktinai ar ne, kaip pavyzdys kaip tik ir minimas transporto sektorius.
„Trūkstamos profesijos todėl ir įtrauktos į tą sąrašą, kad vietos rinkoje jų trūksta, tačiau išnaudojus užsieniečių kvotą darbo rinkoje, jos savaime neatsiranda“, - išmintimi spinduliuoja Seimo pirmininkė. Savaime tikrai neatsiranda, jeigu negerini darbo sąlygų, nekeli atlyginimo, o tik žvalgaisi, kur čia gavus žmonių pigiai ir daug.
Antra vertus, kokiais mastais turi plėstis sektorius, kad ten ištisai nėra kam dirbti? Kažkokia juodoji skylė, kuri kasmet įtraukia dešimtis tūkstančių naujų darbuotojų, ir jų vis tiek trūksta? Greičiausiai problema yra kitur – didelė dalis darbuotojų siunčiami dirbti į užsienį, o po to ten ir pasilieka, arba atvykusieji greit meta prastai apmokamus darbus ir kažkur „pradingsta“ iš oficialių institucijų akiračio.
Pakalbėkime apie atlyginimus
Panagrinėkime penkių didžiausių transporto įmonių (visos jos yra TTLA narės), įdarbinančių daugiau nei 1000 darbuotojų, mokamą darbo užmokestį. „Hegelmann transporte“ (1591 darbuotojų), „Hoptransa“ (1790), Vlantana (2521), Transmėja (1041), Transimeksa (1255). Rekvizitai.lt duomenimis, šie daugiau nei 8 tūkst. darbuotojų vidutiniškai uždirba.... vos apie pusantro tūkstančio „ant popieriaus“! Neišeina net 1 tūkst. „į rankas“.
Ar trankytis mėnesiais po užsienį, kai dar turi būti atsakingas ir už krovinio saugumą, už tokį atlyginimą yra norma? Paklusiu kitaip – ar sąžiningai mokant tokius atlyginimus rėkauti, jog nėra kam dirbti? Juolab kad minimų įmonių pelnai (2022 m.) ženkliai augo, kai kurių – net kartais, iš viso grynojo pelno vien tik minimos įmonės uždirbo virš 60 mln. eurų (daugiausiai – netoli 20 mln. – Vlantana).
Aišku, dar yra dienpinigiai, kuriuos darbdaviai nepagrįstai laiko atlyginimo dalimi, nors jie turi būti skirti komandiruotėse patiriamoms išlaidoms padengti. Be to, dienpinigiai yra neapmokestinami, dėl ko darbuotojai nukenčia finansiškai susirgę ar išėję į pensiją, ir jie lengva ranka gali būti nubraukomi už per daug sunaudoto kuro ar „nudrožtas“ padangas.
Imigracijai nesam pasiruošę
Žinoma, negyvename kažkokiame burbule ir suprantame, kad ilgainiui imigracija bus neišvengiama. Bet jai reikia ruoštis, tiksliau – jau reikėjo, bent jau tada, kai į Lietuvą plūstelėjo pabėgėlių banga iš Ukrainos.
Lietuva net nėra ratifikavusi nei 97, nei 143 Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, kurios numato, kad darbuotojui migrantui turi būti prieinama informacija jo gimtąja kalba, taip pat medicininė priežiūra, socialinės sistemos ir darbo sąlygos bei kt. Lietuva nėra ir Jungtinių Tautų 1990 m. Konvencijos dėl visų migruojančių darbuotojų ir jų šeimų narių teisių apsaugos dalyvė.
Konvencijos konvencijomis, tačiau žiūrint iš praktinės pusės nei mūsų darbdavių mentalitetas, nei valstybės infrastruktūra nėra pritaikyta įsivežti daugiau darbuotojų. Nuolat sulaukiame skundų iš užsieniečių, kurie pasakoja apie nesumokėtus atlyginimus, neapmokamus viršvalandžius, žodinius susitarimus, kurių nesilaikoma, net savivaldybių ir valstybės lėšomis statomuose objektuose randasi nelegaliai įdarbintų užsieniečių. Sukontroliuoti šiam procesui tikrai neužtenka Valstybinės darbo inspekcijos pajėgumų.
Kitas svarbus, nors ne iš karto matomas dalykas, – imigrantų integracija. Tai – platus klausimas, bet palieskime pagrindinį – kalbos barjerą. Tai nėra tik darbo sutarčių, kurios turi būti sudaromos darbuotojui suprantama kalba, klausimas, daug svarbesnė yra darbų sauga. Kiek yra įmonių, kurios instruktuoja ar apmoko darbuotojus užsieniečius darbų saugos jiems suprantama kalba?
Tuo tarpu kai šalyje dirba tik trečdalis žmonių su negalia, matome vyresnių žmonių diskriminaciją darbo rinkoje, darbdaviai tenori tik jaunų, stiprių ir už mažas algas dirbančiųjų. Noras lyg ir suprantamas, tačiau ar valstybė turi jam pataikauti?
