1,002584 – tiek teisinių dokumentų šiuo metu galima atrasti Seimo teisės aktų informacinėje sistemoje.
Pats seniausias registruotas dokumentas – 1875 m. gegužės 20 dieną registruota „Metro konvencija“, pagal kurią valstybės įsipareigoja bendromis lėšomis įkurti ir išlaikyti mokslinį ir nuolat veikiantį Tarptautinį svarsčių ir matų biurą, kurio būstinė bus Paryžiuje.
Seniausias registruotas lietuviškas teisinis dokumentas – 1918 m. lapkričio 2 d. „Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai“. Tačiau archyve nėra Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. pasirašyto nepriklausomybės akto.
Iki pat šio tūkstantmečio pradžios registruotų dokumentų skaičius siekia kone 80 tūkstančių. Dabar tiek registruojama per metus – pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kasmet užregistruojama per 70 tūkstančių įvairiausių teisinių dokumentų: daugiausia tarp jų įsakymų, sprendimų, projektų, išvadų, nutarimų.
Produktyviausios institucijos – Seimas, Teisės departamentas, Vyriausybės kanceliarija, ministerijos.
Dažniau nei kas trečias iškeptas dokumentas – teisės aktas, rodo Seimo Teisės aktų informacinėje sistemos duomenų bazės filtrai.
LLRI: mūsų teisėkūra viena intensyviausių
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertė Ieva Valeškaitė vertina, kad Lietuva išsiskiria visoje ES pagal tai, kiek įstatymų ar kitų teisės aktų priimame – esame tarp lyderių.
„Mūsų šalis, viena iš lyderių ES pagal vidutinį pateikiamų įstatymų projektų skaičių per metus – pateikiama 743 įstatymų projektai, iš kurių priimama kiek daugiau nei pusė – 425. Savo kaimynes pagal teisėkūros intensyvumą lenkiame ženkliai – Latvijos parlamentui per metus pateikta 417 įstatymų projektų, Lenkijos – 302, Estijos – 200“, – 2015 m. Parlamentinių tyrimų departamento parengtą studiją „Teisėkūros tendencijos ir rodikliai Europos Sąjungos valstybėse ir Lietuvoje“ cituoja I.Valeškaitė.
LLRI atlikta pagrindinių mokesčius reglamentuojančių įstatymų iniciatyvų analizė parodė, kad 2015-2019 m. laikotarpiu valdžia beveik kas dvi savaites keitė pagrindinius mokesčius reglamentuojančius įstatymus.
„Per beveik penkerius metus Sveikatos draudimo įstatymas (SDĮ) pakeistas 19 kartų, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (GPMĮ) – 18 kartų, Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (VSDĮ) – 21 kartą, Pelno mokesčio įstatymas (PMĮ) – 14 kartų, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (PVMĮ) – 15 kartų, Mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ) – 12 kartų, Akcizų įstatymas (AĮ) – 14 kartų“, – vardija I.Valeškaitė ir pažymi, kad dar daugiau buvo teikiama įvairių įstatymo pakeitimų versijų.
Mokesčių įstatymai yra dažnai keičiami, į juos įsigilinti reikia vis daugiau laiko, nes jie – vis ilgesni. 2009-2019 m. laikotarpiu bendra minėtų įstatymų apimtis išaugo daugiau nei 42 tūkst. žodžių (28 proc.). Bendra mokesčius reglamentuojančių teisės aktų apimtis padidėjo nuo 154 iki 196 tūkst. žodžių, skaičiuoja LLRI.
„Galima pajuokauti, kad vaikus migdantys tėvai užuot prieš miegą skaitę 190 tūkst. žodžių turinčią knygą „Haris Poteris ir ugnies taurė“, galėtų bandyti įveikti visus pagrindinius mokesčių įstatymus – jų apimtis kone tokia pati“, – šmaikštauja I.Valeškaitė.
Gausybė nelygu kokybei
Ar milžiniškas teisės aktų kiekis reiškia geresnę kokybę? Valstybės kontrolės pernai atliktas auditas verčia tuo abejoti.
„Teisėkūros proceso įgyvendinimas nesudaro tinkamų sąlygų kurti vientisą, nuoseklią, darnią ir veiksmingą teisės sistemą, nes neįsitikinama esamo teisinio reguliavimo tinkamumu, o rengiant ir priimant teisės aktus ne visuomet užtikrinama atsakinga teisėkūra“, – rašė Valstybės kontrolė (VK) savose išvadose.
Valstybiniai auditoriai nustatė, kad teisinio reguliavimo stebėsena nesuteikia informacijos apie esamo teisinio reguliavimo reikalingumą, tinkamumą, pakankamumą, efektyvumą, todėl neleidžia kryptingai ir nuosekliai tobulinti esamo teisinio reguliavimo ir tinkamai reaguoti į pokyčius, kurie vyksta įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Nėra ir veiksmingos numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo sistemos.
„Todėl neretai tik priėmus įstatymą išryškėja teisės aktų spragos ir teisinio reguliavimo neigiamos pasekmės“, – pastebi VK.
Į teisėkūros procesą per mažai įtraukiamos visuomenės grupės, kurioms taikomas teisinis reguliavimas, todėl nesužinoma jų nuomonė apie numatomą teisinį reguliavimą, vėluojama į nacionalinę teisę perkelti ES direktyvas, trūkumus vardijo auditoriai.
„Įvertinant teisėkūros procesą Lietuvoje į galvą lenda vienintelis palinkėjimas valdžiai: geriau mažiau – bet kokybiškai“, – sako LLRI atstovė.
Skubos darbą velnias gaudo?
I.Valeškaitė išskiria dar vieną blogybę, kuri būdinga Lietuvos teisinei sistemai.
„Lietuvos teisėkūroje itin piktnaudžiaujama priimant įstatymus skubos tvarka. Parlamentinių tyrimų departamento studija rodo, kad 2008–2012 m. kadencijoje bemaž 50 proc. visų teisės aktų projektų buvo priimta skubos ir ypač ypatingos skubos tvarka. Anot tyrimo autorių, Lietuva užima pirmaujančias pozicijas pagal skubos tvarkos taikymo dažnumą. Tuo tarpu kaimyninėje Lenkijoje jų dalis siekia 3,2 proc., Suomijoje – 0,4 proc., Švedijoje – 0,6 proc. Artimiausi kaimynai latviai taikydami pagreitintas procedūras priėmė 38,1 proc. teisės aktų“, – vardija I.Valeškaitė.
Anot jos, tai svarbu dėl to, kad gyventojams, verslui ir viešajam sektoriui reikia laiko, kad prisitaikytų prie naujos teisinės aplinkos.
„Dabar dažnai pasitaiko situacijos, kai, pavyzdžiui, mokesčių įstatymai priimami kartu su biudžetu. Pasinaudojant tai daryti leidžiančia išimtimi nebelieka 6 mėnesių periodo, skirto dirbantiesiems prisitaikyti prie pakeitimų, įmonėms parengti apskaitos sistemas. O kur dar faktas, kad dažniau kartu su biudžetu priimami būtent mokesčius didinantys įstatymai“, – apgailestauja I.Valeškaitė.
Jei biudžetas priimamas gruodžio mėnesį, o mokesčių įstatymų pakeitimai įsigalioja jau sausio 1 d., tai tampa itin nemalonia staigmena mokesčių mokėtojams
„Kaip byloja liaudies išmintis – skubos darbą velnias gaudo. Tai reiškia, kad skubant priimami įstatymai nuolat turi būti taisomi. Kaip vėlgi, pažymima PTD studijoje, didžioji teisėkūros veiklos dalis yra skirta įvairių pataisų priėmimui, tuo tarpu originalių įstatymų, iš esmės naujai reglamentuojančių tam tikras visuomenės santykių sritis, palyginti su kitomis ES valstybėmis, priimama mažai“, – sako LLRI atstovė.
Valstybės kontrolė savo pernai pateiktoje išvadoje taip pat mini skubą.
„Seimui pateiktų įstatymų projektų gausa ir itin dažnai taikoma skubos ar ypatingos skubos tvarka svarstant projektus trumpina įstatymų projektams svarstyti skirtą laiką, todėl nesudarytos sąlygos nustatyti tinkamą teisinį reguliavimą ir užtikrinti įstatymų leidybos proceso skaidrumą bei viešumą, nes taikomi ne visi įprastai įstatymų projektų svarstymo tvarkai būdingi etapai, mažėja galimybė teisėkūroje dalyvauti suinteresuotiems asmenims“, – akcentavo VK.
