DNB banko ekonomistė Jekaterina Rojaka prieš keletą savaičių pateikė apskaičiavimus, kad krepšinis Lietuvoje yra puiki investicija ir generuoja 40 proc. grąžą – maždaug po milijardą litų pridėtinės vertės per metus.
Tyrimas sukėlė diskusijų – žurnalistas Andrius Tapinas tinklaraštyje pareiškė, kad užtenka pasižiūrėti į didžiųjų Lietuvos krepšinio klubų skolas, pustuštes mažesniųjų miestų arenas ir nuolatines savivaldybių dotacijas krepšiniui ir tampa aišku, kad krepšinio rėmimas yra nuostolingas.
Tačiau ekonomistai sutinka, kad dotacijos krepšiniui svariai prisideda prie paslaugų sferoje sukuriamos pridėtinės vertės ir šalies įvaizdžio gerinimo – krepšinio sirgaliai leidžia uždirbti kavinėms, restoranams, alaus, atributikos ir sporto avalynės gamintojams, viešbučiams.
Vis dėlto, kyla klausimas – galbūt investicijos ne į krepšinį, o į kitą sporto šaką ar visiškai kitą sektorių atneštų daugiau grąžos?
Abejonės dėl nešališkumo
Tyrimą apie krepšinio naudą ekonomikai pristatęs DNB bankas jau ilgą laiką yra vienas pagrindinių Lietuvos krepšinio rinktinės rėmėjų. Suskaičiuoti, kokią pridėtinę vertę sukuria krepšinis ar kita sporto šaka, nėra paprasta, nes Lietuvoje beveik nėra daryta tyrimų šia tema. Tyrimų, kurie būtų patikimi, nedaug ir pasaulyje – dažniausiai sporto tyrimai finansuojami sporto lobistų, siekiant parodyti sporto naudą, taigi galima abejoti jų nešališkumu.Galėtume išvystyti ir kitas sporto šakas, bet tam reikia laiko, o dabar turime gerą bazę krepšiniui ir tai, kas sukurta, turi būti išnaudota, – sako J.Rojaka.
Skaičiavimus atlikusi DNB banko ekonomistė J.Rojaka pripažįsta, kad mėginant įvertinti krepšinio sukuriamą naudą neišvengta subjektyvumo – reikėjo remtis paties banko analitikų atliktų apklausų rezultatais, nes Lietuvos statistikos departamentas jokių duomenų šia tema neturi.
 |
| Jekaterina Rojaka |
Paklausta, ar galima kalbėti apie sportą kaip apie investiciją, kai visi krepšinio klubai Lietuvoje dirba nepelningai ir reikalauja nuolatinių dotacijų, ji aiškino, kad tyrimo tikslas buvo vertinti sportą ne kaip investiciją, o bandyti apskaičiuoti krepšinio indėlį į ekonomiką.
Be to, pasak ekonomistės, savivaldybių ir valstybės krepšiniui skiriami pinigai galiausiai ir vėl grįžta į valstybės biudžetą per mokesčius dėl padidėjusio vartojimo, pavyzdžiui, dėl pridėtinės vertės mokesčio.
J.Rojaka sutinka, kad investicijos į kitas sporto šakas taip pat sukurtų pridėtinės vertės, tačiau esą krepšinio tradicijos mūsų šalyje šiam sportui sukuria daugiau galimybių.
„Kiekviena šalis turi tam tikrą santykinį pranašumą. Mūsų pranašumas yra krepšinis, – kalbėjo ekonomistė. – Galėtume išvystyti ir kitas sporto šakas, bet tam reikia laiko, o dabar turime gerą bazę krepšiniui ir tai, kas sukurta, turi būti išnaudota.“
Labiau remti sporto negalime
SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda, komentuodamas DNB banko tyrimą, pastebėjo, kad kai kurios tyrime padarytos išvados pagrįstos optimistinėmis prielaidomis: „Susilaikyčiau nuo optimistiškų išvadų. Jei krepšinis generuoja tokias pajamas, kodėl tai nėra atsiperkanti sporto šaka ir kodėl investicijos į šią šaką nepritraukia kapitalo? Tačiau viešuosius pinigus į sportą dėti reikia, nes jis generuoja pajamas ne tik paslaugų ar kitiems sektoriams, bet pristato šalį pasauliui.“
 |
| Gitanas Nausėda |
Pasak G.Nausėdos, Lietuvoje kartais pritrūksta diversifikuoto požiūrio į sporto rėmimą – ar išties tokia didelė dalis pinigų turi būti skirta krepšiniui.
SEB banko ekonomistas neabejoja, kad artimiausius keletą dešimtmečių vargu ar valstybė galės daugiau pinigų skirti sportui – didelę dalį biudžeto pinigų reikės panaudoti pensijoms ir kitoms išmokoms.
Tačiau valstybė dar turi svertų padidinti paramą sportui.
„Didžiausia rezervai yra sudaryti tinkamą įstatyminę bazę, kad privatus kapitalas remtų sportą. Sukurti mokestines sąlygas žmonėms ar bendrovėms skirti dalį pelno sportui yra pagrindiniai rezervai“, – sako G.Nausėda.
Mažos šalies problemos
Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo generalinis direktorius Paulius Motiejūnas, paklaustas, kaip galima būtų pakeisti mokestinę sistemą, kad įmonės labiau remtų sportą, svarsto, kad remiantys sportą verslininkai galėtų būti visiškai atleisti nuo pelno mokesčio.
Dabar sporto rėmėjai gali nemokėti pelno mokesčio nuo tokios sumos, kokią jie skyrė sportui. Pavyzdžiui, jei sportas paremiamas 100 tūkst. litų, nuo kito 100 tūkst. įmonės uždirbtam pelnui netaikomas pelno mokestis, kuris Lietuvoje siekia 15 procentų.
„Kiekvienas remia žiūrėdamas naudos, jei sportą remianti įmonė galėtų nemokėti mokesčių, ji daugiau remtų sportą, nes už rėmimą gautų reklamą“, – aiškina pašnekovas.
 |
| Mindaugas Balčiūnas |
Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas priduria, kad sportą remiančios įmonės galėtų būti atleistos, pavyzdžiui, nuo nekilnojamojo turto ar kitų mokesčių.
„Nedidelėje valstybėje mokestinės lengvatos yra būtinos. Mes neturime galimybių pritraukti tiek kapitalo, kiek pritraukia didžiųjų valstybių klubai“, – sako M.Balčiūnas.
Siūlo reklamuotis Filipinuose
„Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad reikia atskirti valstybės investicijas į sporto skatinimą apskritai ir sporto rėmimą. Pirmuoju atveju sportas turi būti skatinamas, o dėl mokestinių lengvatų įmonėms ar sporto klubų rėmimo iš viešųjų pinigų naudos ekonomistas nėra tikras – dažnai už iš savivaldybių ar rėmėjų gautus pinigus krepšinio klubai perka ne Lietuvos, o užsienio žaidėjus ir iš rėmimo gauti pinigai iškeliauja iš Lietuvos.
Jei dažniau primintume, kad lietuviai buvo vieni pirmųjų Europos krepšinio čempionato nugalėtojų ir sporto vardą naudotume reklamoje, galėtume iš to uždirbti, – sako Ž.Mauricas.
Kabėdamas apie krepšinio sukuriamą naudą valstybei Ž.Mauricas atkreipia dėmesį, kad pridėtinės vertės nereikėtų painioti su apyvarta – dėl krepšinio rėmimo padidėjusi restoranų ar kavinių apyvarta kažkada ir vėl sumažės, o į krepšinį įdėti pinigai bet kokiu atveju būtų išleisti kitur. Esą apie krepšinio sukuriamą pridėtinę vertę tikslingiau būtų kalbėti tuomet, jei ją sukurtų į Lietuvą atvykę turistai.
 |
| Žygimantas Mauricas |
„Reikia žiūrėti, kas yra krepšinio pakaitalai, kokie sektoriai yra artimi sportui. Tai kultūra, menai, teatras. Lietuvos vardą galima garsinti ir kitose srityse, tam tikru atveju tai geresnė strategija, nes, pavyzdžiui, kultūra pritraukia labiau pasiturinčius gyventojus. Sportininkų pasiekimai nelabai daug pasako apie šalies papročius ir kultūrą, – sako Ž.Mauricas. – Bet jei dažniau primintume, kad lietuviai buvo vieni pirmųjų Europos krepšinio čempionato nugalėtojų, pabrėžtume istoriškumą ir sporto vardą naudotume reklamoje, galėtume iš to uždirbti.“
Jis svarsto, kad naudojantis krepšininkų sukurtu įvaizdžiu Lietuvos vardą būtų galima garsinti ir iš jo uždirbti tokiose šalyse kaip daugiau nei 90 mln. gyventojų turintys Filipinai, kur krepšinis taip pat populiarus, ar JAV.
Nenusakoma nauda
Buvęs Lietuvoje vykusio Europos krepšinio čempionato organizacinio komiteto vykdomasis direktorius Mindaugas Špokas, kuris šiuo metu yra Lietuvos plaukimo federacijos generalinis sekretorius, įsitikinęs, kad į krepšinį investuoti pinigai atsiperka su kaupu.
 |
| J.Kalinsko nuotr./Mindaugas Špokas |
Tačiau svarbiausia yra ne atgal į biudžetą sugrįžtantys pinigai, o sukuriamas Lietuvos įvaizdis. M.Špokas primena, kad, pavyzdžiui, vien Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio Jono Kazlausko dėka Lietuvos vardas tapo žinomas Kinijoje, kai šis treniravo Kinijos krepšinio rinktinę.
„Kadangi krepšinis yra komandinė sporto šaka, kuri reprezentuoja šalį, jis galėtų būti finansuojama pagal turizmo plėtros programą“, – svarsto M.Špokas.
Pasak pašnekovo, geriausią investicijų į sportą naudą rodo Rūtos Meilutytės pasirodymas Pasaulio plaukimo čempionate.
„Čempionatas transliuotas 211 šalių, R.Meilutytė, kaip kylanti žvaigždė, buvo viena daugiausiai žiniasklaidos dėmesio sulaukusių sportininkių. Prisiminkime, kiek kartų minėtas Lietuvos vardas, kai R.Meilutytė laimėjo olimpinį aukso medalį, kiek siužetų su ja rodė tokie kanalai kaip BBC. Jei norėtume, kad BBC minėtų Lietuvos vardą siužetuose, už tai reikėtų sumokėti labai daug, – sako M.Špokas. – Mes ne nuo to galo pradedame skaičiuoti investicijas. Rūtos pavyzdys rodo, kad investicijų grąža iš sporto yra nenusakoma.“
