Individualių ir komandinių sporto šakų sportininkų veiklą reglamentuoja Sporto įstatymas. Taip pat sportininkai gali sudaryti darbo sutartis arba sporto veiklos sutartis bei tuo pagrindu gauti pajamas. Papildomai sportininkai yra skatinami valstybės stipendijų forma, valstybinėmis premijomis, prizais už sporto varžybų aukščiausius pasiekimus ir medalius.
Žinoma, sportininkai turi galimybių gauti ir papildomų su sportu susijusių pajamų, pavyzdžiui, treniruoti vaikus individualiai, arba gauti kitų pajamų, tarkime, būti prekinio ženklo reklamos veidu.
Nuo sportininkų pajamų mokamas GPM yra svarbus tos savivaldybės, kurioje gyvena sportininkas, biudžetui, nes savivaldybių biudžetą pirmiausiai formuoja GPM pajamos. Tad savivaldybės yra motyvuotos skatinti sporto veiklą. Tačiau kur dėlioti prioritetus, jei skirtingos pajamos apmokestinamos skirtingai?
Tie sportininkai, kurie atstovauja klubams ir dalyvauja čempionatuose ar varžybose ir sudaro darbo sutartis su sporto organizacija, nuo pajamų sumoka apie 40% GPM bei „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokų. Komandiniame profesionaliame sporte tarp sportininkų ir sporto organizacijos susiklosto specifiniai darbo santykiai.
Tuo metu tie sportininkai, kurie sudaro individualios veiklos sutartis yra apmokestinami ženkliai mažesne mokestine našta. Pavyzdžiui, jei profesionalus sportininkas per metus gauna 50 tūkst. eurų atlyginimą iš krepšinio klubo, jis sumokės 20 tūkst. eurų mokesčių, o individualią veiklą vykdantis – tik 11 tūkst. eurų arba 22%.
Jei sportininkas gauna papildomų su sportu susijusių pajamų arba pastoviai gauna reklamos pajamas, tada jam taikomi mažesni tarifai – jis nuo 50 tūkst. eurų pajamų irgi sumokės 11 tūkst. eurų arba 22% įvairių mokesčių. Nenuolatinės, atsitiktinės pajamos gali būti apmokestinamos dar mažesniu – 15% tarifu.
Čempionai mokesčių nemoka, nes valstybės premijos, valstybinės stipendijos, federacijų skirtos dovanos ir prizai už pasiekimus nei GPM, nei „Sodros“ ir sveikatos draudimo įmokomis neapmokestinamos. Aukšto sportinio meistriškumo sistemoje dalyvaujantys sportininkai, vykstantys į sporto stovyklas ir gaunantys pajamas, mokesčių irgi nemoka, nes šios kompensacijos taip pat neapmokestinamos – panašiai kaip mokesčių nemoka į komandiruotę išvykęs ir dienpinigius gavęs įmonės darbuotojas.
Apibendrinant, valstybės ir savivaldybių sukurta ir išlaikoma sporto sistema, suteikia galimybes sportininkui gauti ne tik valstybinį finansavimą, bet ir gauti pastovias pajamas iš darbo sporto organizacijose, dalyvaujant klubiniuose čempionatuose, gauti kitų individualios sporto veiklos ar net su ja nesusijusių pajamų. O investicijos į sportininkus valstybei ir savivaldybėms gali grįžti ne tik nematerialia, prestižo, garbės ar didesnio Lietuvos žinomumo forma, bet ir materialiu – mokesčių – pavidalu.
Tam svarbu, ir tai kad mūsų šalyje būtų skatinamas dvikryptės sportininko karjeros orientavimas. Aukšto meistriškumo sportininko karjera vidutiniškai trunka nuo 10 iki 25 metų, neįgyvendinama dvikryptė sportininko karjeros programa arba ilgalaikės motyvacinės sistemos stoka paskatina dalį sportininkų baigti karjerą anksčiau nei reikėtų. Neretai, baigęs sėkmingą sportininko karjerą, vidutiniškai 35-erių metų sportininkas, yra paliekamas tolimesnei savarankiškai integracijai.
Pasaulyje atletams yra įprasta gauti pajamas ne tik už sportinę veiklą, bet ir ekonominę veiklą už aikštelės ribų – reklamą, nuosavų prekių ženklų plėtojimą ar kitų prekių ženklų ambasadorystę.
Pavyzdžiui, skaičiuojama, jog Michael Jordan per savo karjerą NBA uždirbo apie 90 mln. JAV dolerių, o jo pajamos iš kontrakto su „Nike“, vystant prekės ženklą „Air Jordan“, galėjo jam atnešti maždaug 1,3 mlrd. JAV dolerių.
Tokia veiklos kryptis naudinga pačiam sportininkui, nes taip monetizuojamas sukauptas socialinis kapitalas bei užtikrinamos pajamos ir po sportinės veiklos sustabdymo, tačiau ne mažiau mokestine grąža suinteresuota ir valstybė, investuojanti į sportininko karjerą.
Kitaip tariant, dvikryptės sportininko karjeros sėkmė yra sėkmė ir valstybei, ir savivaldybėms per grįžtančius mokesčius, todėl siekiant kurti maksimalią ekonominę vertę svarbu investuoti ne tik į aukštą sportinį meistriškumą, bet ir į sporto vadybą.
