Niekas, bent jau kol kas, nedraudžia tuo verstis, nors teorinė tokios kontrolės galimybė yra.
Tuo metu viena iš Lietuvos kolekcininkų sako, kad žmonės jį renka, keičiasi ar parduoda ne siekdami pelno, o vedami smalsumo – įdomu, kuo panašus ir skirtingas įvairių pasaulio šalių smėlis.
-
Netikėtą radinį Baltijos jūroje aptikę mokslininkai: dugno smėlis slepia istoriją
-
Su vaikais ruošiatės į paplūdimį? Būkite budrūs – smėlyje tyko pavojinga infekcija
-
Ar tikrai Sacharos smėlis į Europą ir net Tolimuosius Rytus buvo atpūstas dirbtinai?
-
Lietuvoje galime pamatyti ir violetinio ar juodo smėlio
Vertingesnis nei Kopakabanos smėlis
Šią savaitę kone didžiausioje pasaulio internetinės prekybos platformoje „Ebay“ baigėsi aukcionas, kuriame siūlyta įsigyti 40-50 gramų smėlio iš Kuršių nerijos pavyzdį. Pradinė kaina buvo 18,99 euro, ji pakelta iki 27 eurų.
„Šis smėlis yra iš Kuršių nerijos Klaipėdoje, Lietuvoje, ir yra puikus kolekcinis eksponatas mineralų entuziastams. Produktas yra 100 proc. natūralus ir unikalus savo sudėtimi. Būtinas bet kurios smėlio kolekcijos elementas“, – skelbia pardavėjas, kuris, platformos duomenimis, yra iš Vokietijos miesto Detmoldo.
„Vakarų ekspresas“ išsiuntė jam užklausą, tačiau jokio atsakymo negavo.
Panašu, kad jis pardavinėja daugybę tokių pavyzdžių iš viso pasaulio, o jų pirkėjai yra smėlio kolekcionieriai, vadinami arenofilais: šį terminą Oksfordo žodynas aiškina lotyniško žodžio „arena“ (smėlis) ir graikiško žodžio „phil“ (meilė) deriniu.
Galima pasididžiuoti, kad už mūsų nerijos smėlį kolekcionieriai yra pasiryžę mokėti daugiau nei už smėlį žymiojo Kopakabanos paplūdimio Rio de Žaneire, Algarvės regiono Portugalijoje, Rodo, Kretos bei Santorinio salų ar Abu Dabio Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Niekas nedraudžia
Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos vadovė Lina Dikšaitė sako, kad nėra jokių tvarkų, kurios draustų iš parko teritorijos išvežti smėlį tokiais nedideliais kiekiais.
„Anksčiau buvo draudžiama pramoniniais tikslais naudoti, o šiuo atveju nežinau, ar tai galėtų būti toks naudojimas. Jeigu priekabą smėlio veži – tai aišku, kad tikrai ne kolekcijai“, – „Vakarų ekspresui“ sakė L.Dikšaitė.
Ji taip pat teigė, kad parduodamas smėlis ne būtinai yra iš Kuršių nerijos: „Klausimas, ar tai tikrai yra Kuršių nerijos smėlis, patikrinti be tyrimo negalime.“
L.Dikšaitė neatmetė galimybės, kad draudimas prekiauti nerijos smėliu teoriškai galėtų būti, nors jį sukontroliuoti būtų labai sunku.
„Galbūt ateityje, jeigu matytume, kad yra tokia grėsmė, tada reikėtų galvoti ir apie teisės aktų pakeitimus, draudžiančius išnešti ir prekiauti smėliu iš Kuršių nerijos paplūdimių, bet tada kontrolė labai sudėtinga būtų. Jeigu kokioje saloje būtume ir žmonės tik lėktuvais keliautų, tai būtų galima patikrinti, o dabar kaip?“ – klausė KNPP direkcijos vadovė.
„Klausimas – kiek mes kiekvienas savo batuose ar krepšyje iš paplūdimio išnešame smėlio“, – svarstė L.Dikšaitė.
Pasaulyje yra pavyzdžių, kai gamtos turtą iš paplūdimių išsivežti draudžia įstatymai.
Vienoje iš Kanarų salų – Fuerteventūroje – yra kelių šimtų metrų ilgio paplūdimys, turistus traukiantis dėl jį nuklojusių kalkinių dumblių fosilijų – rodolitų, savo forma ir dydžiu primenančių kukurūzų spragėsius.
Dėl to jis tapo tikru turistų traukos centru ir, nors daug kam kyla pagunda, iš salos rodolitų parsivežti kaip suvenyrų griežtai draudžiama, o tvarkos pažeidėjams gresia iki 3 tūkst. eurų bauda.
Taip pat lauktuvėms draudžiama parsivežti itin reto žalios spalvos smėlio iš Papakolea pliažo Havajuose ar smėlio iš Taketomio salos (Japonija), kurio smiltys yra ypatingos savo forma, primenančia žvaigždes.
Smėlis padeda mokyti vaikus
Pasaulio smėlio žemėlapyje, kurį su savo mokiniais prieš kelerius metus sukūrė Joniškio „Aušros“ gimnazijos geografijos mokytoja ekspertė Giedrė Motiejuitė, teigiama, kad arenofilai paprastai yra daug keliaujantys žmonės, į šį hobį įsitraukę dėl noro išsaugoti prisiminimus apie keliones į vieną ar kitą Žemės vietą.
Juos domina įvairios smėlio tekstūros, spalvos, sudėtis, skirtumai.
Smėlio pavyzdžių kolekcijos rinkimą inicijavusi mokytoja „Vakarų ekspresui“ sakė, kad pati savęs nelaiko arenofile, nes šiuos mineralus ji kaupia švietimo tikslais.
„Mano pomėgis – visiškai atsitiktinis, nebuvo jokio tikslo surinkti daugiau, kontaktuoti su pačiais arenofilais. Aš dirbu geografijos mokytoja, nėra tikslo parduoti, bet sudominti vaikus, kad prie smėlio kolekcijos mano kabinete jie paliestų tą smėlį, pradėtų galvoti, kur yra Gambija, Antarktida ar kita šalis. Tai geografijos mokytojo azartas, noras turėti skirtingą dalyką negu turi kiti. Čia Lietuvoje geografijos mokytojų yra daug, kurie kolekcionuoja smėlį“, – pasakojo G.Motiejuitė.
Anot jos, panašias kolekcijas galima įsigyti, tačiau surinkta pačios yra originali: „Man esmė – originalumas.“
Gimnazijoje smėlio kolekcija kaupiama nuo 2007 metų ir joje surinkta apie 200 pavyzdžių iš viso pasaulio – Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos, Australijos ir Okeanijos bei Afrikos, dauguma jų yra iš paplūdimių, bet yra ir sausumos smėlio.
Iš Kuršių nerijos – nėra, liudija žemėlapis, tačiau mokytoja sako, kad jis tiesiog neįtrauktas į kolekciją.
„Neatsimenu, ar turime iš Kuršių nerijos, bet gal dar nepridėjome, nespėjame, stalčiuje dar pridėta nesutvarkytų“, – teigė G.Motiejuitė.
Turi smėlio iš atsarginės Lietuvos
G.Motiejuitė sako, jog smėliu iš įvairių pasaulio valstybių susidomėjo maždaug prieš 20 metų, kai iš komandiruotės La Palmos saloje grįžęs vyras papasakojo apie juodą smėlį.
„Tada papriekaištavau, kodėl neparvežė, o man kilo mintis, kad vaikams per pamokas būtų galima parodyti, koks jis gali būti įvairus, kaip atrodo. Viskas prasidėjo kaip žaidimas, netyčia įsisuko, o dabar situacija yra tokia, kad visiškai nepažįstami žmonės mane susiranda ir parveža smėlio. Tai geriausias jausmas – kad apie tave kažkas galvoja ir lauktuvėms parveža ne magnetuką, bet smėlio, sauja jo man yra didesnis efektas ir įspūdis nei magnetukas ar kiti suvenyrai“, – pasakojo G.Motiejuitė.
Geografė sako, kad jai iš turimų pavyzdžių įdomiausi yra iš Gambijos bei Belizo – ne dėl išvaizdos ar kitų savybių, bet dėl istorinių sąsajų su Lietuva: anot jos, Afrikoje Kuršo Žiemgalos kunigaikštystė turėjo koloniją, o Centrinėje Amerikoje siūlyta įkurdinti atsarginę Lietuvą, kai ją okupavo sovietai.
„Joniškio kraštas yra Žiemgalos kraštas, o Kuršo Žiemgalos kunigaikštystė turėjo koloniją Gambijoje, tai bent keletą pavyzdžių yra iš Gambijos.
Taip pat yra iš Belizo, kuriame Kazys Pakštas siūlė Lietuvai trumpam išsikelti šaliai iškilus egzistencinei grėsmei. Kalbėjo apie Madagaskarą, Angolą, bet po Antrojo pasaulinio karo iškeliavęs į JAV, Amerikos lietuviams buvo parinkęs vietą Belize ir netgi buvo pradėta dėl to tartis.
Lietuvos geografų draugija tais keliais keliavo, buvo Belize, iš ten aš turiu smėlio pavyzdį, atvežtas kaip iš atsarginės Lietuvos – Dausuvos“, – pasakojo Joniškio gimnazijos mokytoja.
Ji taip pat labai vertina Maldyvų smėlį, nes dėl kylančio vandenyno lygio šiam archipelagui kyla grėsmė išnykti.
„Vaikams pasakojau, kad jaučiu vidinę kaltę dėl iš ten išvežto smėlio. Ir taip blogai, o dar kažkas dėl savo pomėgio išveža“, – sakė G.Motiejuitė.
Mokytoja teigia, kad kaupdama kolekcija nesistengia pirmauti tarp bendraminčių ar parduoti vertingus pavyzdžius, tačiau jais linkusi dalintis.
„Neturiu tikslo parduoti, bet visada mielai pasidalinu – negaila, nėra azarto kažką aplenkti“, – teigė G.Motiejuitė.
Galima parduoti ir orą
Jeigu manote, kad smėlio pardavinėjimas – verslumo viršūnė, tai tikrai negirdėjote apie Leo De Wattsą.
Šis jaunas verslininkas iš Britanijos 2016 metais išgarsėjo įsigudrinęs Anglijos laukuose sugautą ir stiklainiuose uždarytą orą parduoti Kinijos gyventojams.
Kur vertė? Verslininkas tuščius stiklainius pristatė kaip „šviežų orą iš Anglijos kaimo“, kurio galima įkvėpti užterštuose Kinijos megalopoliuose – Šanchajuje ir Pekine.
Maža to, pardavėjas savo produkciją suskirstė ir siūlo orą, pavyzdžiui, iš Somerseto ar Dorseto grafysčių, aiškindamas, jog jis skiriasi savo kokybe.
2016 metais britų spauda skelbė, kad už gurkšnį angliško oro pirkėjai mokėdavo maždaug po 80 eurų, verslininkas savo klientus pristatė kaip „turtingus Kinijos elito atstovus“.
Įdomiausia, jog kompanijos „Aethaer“ puslapyje oro stiklainiai siūlomi iki šiol, o 580 mililitrų indo kaina išaugo kelis kartus – ji dabar siekia beveik 10 tūkst. Hong Kongo dolerių (apie 1,1 tūkst. eurų).
Čia jums – siūlymas, kur išleisti perteklinius pinigus.
Arba verslo idėja – juk tyras Kuršių nerijos oras irgi gali ką nors sudominti, tereikia patraukliai pasiūlyti.
