Dovana dukrai
Šiandien I.Juodviršienė su vyru Aidu bei vaikais Pauliumi bei Migle baigia įsirengti namą Vilkaviškyje ir į praeitį stengiasi nesidairyti. Dabar Irma yra laiminga, galėdama vis daugiau laiko skirti didžiausiam savo pomėgiui – siuvimui.
Negana to, būtent šis pomėgis vilkaviškietei ir padėjo įsitvirtinti gimtinėje. Tiesa, dar visai neseniai, jos gyvenimas suposi kaip amerikietiški kalneliai. Vieną dieną ji laiminga gyveno Ispanijoje, o kitą – verkė gavusi net 400 eurų nesiekusį atlyginimą Lietuvoje.
Būtent gauta pirma alga Lietuvoje Irmą paskatino galvoti apie papildomą veiklą. Ilgai moteris nesumąstė, kaip galėtų pagausinti šeimos biudžetą, tačiau viską į savo vėžes sustatė pats likimas.
Šiandien I.Juodviršienė siuva išskirtinio dizaino lėles, vaikiškus drabužėlius bei įvairius kitus mažiesiems skirtus gaminius. Jos klientai – ne vien iš Vilkaviškio. Užsakymus Irma siunčia po visą Lietuvą ir net į užsienį. Viso to galėjo nebūti, jei ne viena nuotrauka internete.
„Gimus dukrytei Miglei, nusprendžiau ją pradžiuginti ir pasiuvau lėlę, kurios nuotrauka pasidalinau internete. Nuotrauką pamatę giminaičiai pasiūlė man pasiūti dar aštuonias panašias lėles, kurias pažadėjo parduoti kalėdinėje mugėje. Greitai mano siuvami žaislai tapo labai paklausūs“, – džiaugėsi vilkaviškietė.
Būti siuvėja nenorėjo
Nors šiandien Irma džiaugiasi turėdama neblogą amatą, tačiau dar besimokydama mokykloje ji svajojo visai apie kitą profesiją. Baigusi devynias klases jauna mergina įstojo į Klaipėdos konservatoriją ir būtent ten ketino tęsti mokslus.
Vilkaviškio muzikos mokykloje ji jau buvo pabaigusi chorinio dainavimo programą, tad ir savo ateitį norėjo sieti būtent su muzika. Deja, vilkaviškietės mama turėjo kiek kitokių planų ir dukros į Klaipėdą neišleido. Irma buvo priversta išvykti į Alytų, kur profesinio rengimo centre įgijo siuvėjos specialybę.
Besimokydama Alytuje Irma visiškai scenos neatsisakė. Ji prisijungė prie populiarios humoro grupės „Sprigtas“, su kuria dažnai rengdavo koncertinius turus.
Po keturių metų praleistų Dzūkijos sostinėje I.Juodviršienė įstojo į Šiaulių universiteto dizaino studijas, tačiau jų taip ir nepabaigė.
„Šiauliuose mokiausi pusantrų metų, tačiau per tą laiką negavau nieko vertingo. Mano gera draugė studijas pabaigė, tačiau ir šiandien nemoka siūti. Studijuodama kartu dirbau ir nedidelėje žaislų įmonėje. Prieš didžiąsias metų šventes gavome užsakymą bendrovei „Coca cola“ padaryti didelę baltą mešką. Mane paliko dirbti vieną per pačias Kalėdas. Prašiau išleisti namo pas artimuosius, tačiau leidimo negavau. Būtent tada ir nusprendžiau mesti darbą. Netrukus palikau ir studijas. Dabar suprantu, kad pasielgiau neapgalvotai ir neatsakingai, tačiau turbūt taip turėjo įvykti“, – mintimis dalijosi pašnekovė.
Greitai pritapo
Po etapo Šiauliuose vilkaviškietė kuriam laikui apsigyveno Vilniuje, tačiau gana greitai pasinaudojusi pusseserės kvietimu išvyko į Ispaniją, į netoli Alikantės esantį Guardamar del segura miestelį. Jame moteris praleido maždaug 10 metų.
Ispanijoje I.Juodviršienė gana greitai susirado darbą – viename iš restoranų ėmė plauti indus.
„Jau už pirmąją dieną gavau 40 eurų atlyginimą. Prieš penkiolika metų man tai buvo protu nesuvokiama suma. Iš karto nusipirkau kvepalų, kurių Lietuvoje sau niekaip nebūčiau galėjusi leisti“, – juokėsi vilkaviškietė.
Ji tik vėliau suprato, kad Ispanijoje vietinės kalbos nemokantiems užsieniečiams mokami daug mažesni atlyginimai nei kitiems. Jau po trijų mėnesių Irma pradėjo suprasti ispanų kalbą, o po pusmečio ėmė laisvai ja šnekėti. Apskritai, išmokti naujų kalbų moteriai niekada neatrodė sunki užduotis. Šiandien ji taip pat puikiai kalba vokiškai, rusiškai bei angliškai.
Ji tik vėliau suprato, kad Ispanijoje vietinės kalbos nemokantiems užsieniečiams mokami daug mažesni atlyginimai nei kitiems.
Ispanijoje I.Juodviršienei teko dirbti ne tik restoranuose, bet ir prižiūrėti vaikus, valyti namus.
„Gyvenimas buvo labai geras. Klimatas – nuostabus, žmonės – nuolat besišypsantys, darbas – ant jūros kranto. Man ten atrodė tarsi pasaka“, – prisiminė pašnekovė.
Laikui bėgant ji su vietiniu vyru sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus Pauliaus, apsigyveno dideliame name. Moteris kilo ir karjeros laiptais – viename restorane įsidarbino virtuvės šefo padėjėja. Atrodė, kad belieka tik džiaugtis gyvenimu. Vis dėlto Irmą nuolat traukė gimtinės ilgesys, o pablogėjusi mamos sveikata dar labiau paskatino apsispręsti sugrįžti gyventi į gimtinę.
Niekam nesakęs pabėgo
Į Lietuvą Irma grįžo ne viena – su sūnumi ir ispanu vyru. Deja, pastarasis čia jautėsi labai suvaržytas, jį slėgė vietinė aplinka. Praėjus vos porai mėnesių jis susikrovė daiktus ir niekam nieko nesakęs išvyko atgal į Ispaniją. Irma liko viena su mažamečiu vaiku.
„Viską teko pradėti nuo nulio. Buvęs vyras nė karto nemokėjo alimentų už vaiko išlaikymą, bet aš to ir nereikalavau. Galvodama, kaip išgyventi, kelis metus važinėjau dirbti į Vokietiją, vėliau, susipažinusi su dabartiniu vyru Aidu, išvykau į Angliją. Paulius tuo metu likdavo su mama Lietuvoje. Augant sūnui išsiskirti su juo kaskart tapdavo vis sunkiau. Pasiimti jį su savimi nebuvo galimybių. Galiausiai nusprendėme, kad taip tęstis negali ir su vyru grįžome visam laikui gyventi į Vilkaviškį“, – prisiminė pašnekovė.
Šiandien šio sprendimo ji nė kiek nesigaili ir džiaugiasi galėdama save realizuoti siūdama vaikams reikalingus rūbus, žaislus ir kt. Tapti žinomai Irmai padėjo ne vien giminaičių prekyba kalėdinėje mugėje.
Pati I.Juodviršienė supratusi, kad jos siuvamos lėlės gali turėti paklausą ėmė jų nuotraukomis dalintis įvairiose „Facebook“ svetainės puslapiuose. Galiausiai jai buvo pasiūlyta susiburti su keliais kitais šalies gamintojais ir pasidaryti profesionalią savo gaminių fotosesiją. Į ją sugužėjo maždaug 15 gamintojų iš visos šalies. Visų jų tikslas buvo tas pats – pristatyti savo kūrinius, parodant, kad ir Lietuvoje yra auksines rankas turinčių saviveiklininkų. Kiekvienas fotosesijos dalyvis gavęs nuotraukas įsipareigojo jomis pasidalyti savo „Facebook“ paskyrose ar kituose internetiniuose puslapiuose.
„Tokiu būdu tiek mano, tiek kitų gamintojų darbų nuotraukos paplito po visą Lietuvą. Labai greitai ėmė plaukti ir pirmieji užsakymai. Tuomet dar neturėjau savo asmeninės „Facebook“ svetainės, tad ją teko susikurti. Taip atsirado „Irmos pasaka“. Čia dabar dalinuosi visomis savo siuvinių nuotraukomis“, – teigė I.Juodviršienė.
Idėjos iš aplinkos
Vilkaviškietės gaminamos lėlės – išskirtinės. Jos – tik su akytėmis. Anot pačios siuvėjos, vaikams taip labiau patinka, nes tada jie patys susigalvoja žaislo nuotaiką.
„Jei mažyliams liūdna, lėlytė liūdi drauge, o jei jiems linksma, ji šypsosi kartu“, – teigė pašnekovė.
Ji siuva ne vien lėles. Jos gaminių pasiūla įvairi: nuo pieštukinių ar mažiesiems skirtų indėniškų palapinių „Tipi“ iki vaikiškų rūbelių ar kūdikių miego lizdelių. Moteris daugiausiai stengiasi siūti būtent vaikams skirtus daiktus. Tuomet ji jaučia didžiausią malonumą.
„Idėjas padiktuoja pati aplinka. Pavyzdžiui, kartą sūnus paprašė į mokyklinę mugę pasiūti keletą pieštukinių. Jas išpardavė taip greitai, kad jau vakare sulaukiau kelių mamų skambučių su prašymais panašias pieštukines pasiūti ir jų atžaloms. Kartais patys klientai paprašo ką nors jiems pagaminti, o vėliau pasidalinus ta idėja atsiranda ir daugiau norinčių“, – teigė siuvėja.
Įvertinusi savo praeitį ir dabartį moteris teigė, kad, norint jaustis laimingai, gyvenamoji vieta nėra svarbi. Turint noro ir negailint jėgų, visiškai save realizuoti galima ir nedideliame mieste, tokiame kaip Vilkaviškis.
